Klaidinga neapykanta IV dalis

Džeidė priėjo prie Ritos, nesirįždama pradėti pokalbio, bet Rita ją aplenkė:
- Tai ką dabar mudvi dirbsime.
- Taip išeina, - tyliai atsakė ji
- Sėsk, čia bus tavo vieta, - pamojo ranka į vienintelį patalpoje buvusį stalą ir priėjusi viena ranka pasrūmė ant jo gulėjusius daiktus į šoną.
- Bet  čia jūsų vieta.
- Nieko baisaus, aš galiu dirbti visur.
- Kadangi ir aš galiu dirbti visur manau išsiteksime, - nusijuokė Džeidė ir Rita iš paskos.
- Manau mudvi rasime bendrą kalbą.
- Ir aš taip manu,  - užtvirtino Džeidė. – O dabar norėčiau sužinoti kuo galiu būti naudinga.
- Ne, pirmiausiai atsigersime kavos, - Rita priėjo prie virdulio. – Tu kokią geri?
- Aš paprastai geriu baltą, bet tiks ir juoda.
- Puiku, šiandien aš darau kavą, o rytoj tu gerai? – paklausė Rita – Beje kiek cukraus?
- Aš be cukraus, o jūs kokią geriat?
- Pirma – aš ne jūs, antra – geriu to kią kaip tu.
- Supratau.
Rita padariusi kava pastatė puodelius ant stalo ir pati ant jo atsisėdo.
- Papasakok apie save, - paprašė ji ramiai. – Aš nepertraukinėsiu.
- Tai kad nelabai yra ką pasakoti. Man trisdešimt ketveri, esu našlė, bet apie tai nenorėčiau kalbėti, - ji kone maldaudama prašė neklausinėti.
- Suprantu, skaudi tema ir visa kita.
- Taip, - trumpai nukirto ji. – Geriau papasokokit, - užsikirto Džeidė, - papasakok, koks tai darbas ir ką aš turėsiu daryti.
- Darbas sunkus, reikalaujantis daug nervų, - nusijuokė Rita. – Žinai dirbant tokį darbą tenka su visokiausiu mėšlu susidurti. Reikia sugebėti pašnekovą pastatyti į vietą, kitaip jis tave pastatys, bet manau tau tai nesudarys sunkumų – ji dar kartą nusijuokė. – Mačiau, kaip meistriškai parklupdei Metą.
- Aš nenorėjau, taip gavosi.
- Norėti gal ir nenorėjai, bet gavosi puikiai, tik paprčiausiai po bandymų su juo taip kalbėtis, bandantysis būna išmestas lauk - patvirtino Rita, – skaityk, kad gimiai po laiminga žvaigžde. Na, o apie  visą kitą darbą, sužinosi eigoje. Dabar man reikia sutvarkyti kelis reikaliukus mieste. Tu liksi čia viena. Būtų gerai, kad pasirašytum tą krūvą nuotraukų Meto vardu. – Pamačiusi Džeidės veide nusivylimą iš kart pridūrė. – Nebijok aš greitai grįšiu ir vilkai nespės tavęs sudraskyti.
Išėjus Ritai Džeidė apžvelgė patalpas kuriose ji liko viena. Ritos Gerero darbo kambarys, jeigu taip galima būtų jį pavadinti, buvo siaubingai apverstas. Čia buvo prikrauta visokių kartoninių dėžių su popieriais. Pakampiais ant žemės mėtėsi kažkas panašaus į scenarijus, laikraščių iškarpas, atvirutes ir dar daug visko. Ant kėdės pūpsojo krūvos Meto Leslio nuotraukų, kurios buvo pradėtos pasirašinėti „ Su meile, Metas Leslis“ ir kurias reikėjo Džeidei pasirašyti. Gelės ant palangės jau seniai sudžiuvę, nes niekas nesugebėjo, o gal neturėjo kada, jų palaistyti. Džeidė nors ir nebuvo sterilios švaros fanatikė, bet nusprendė, kad negali dirbti tokioje chaotiškoje aplinkoje. Pradėjus judinti ir tvarkingai dėlioti popierius pakilo milžiniškas dulkių debesis. Ji kosėjo, bet dirbo toliau. Sudėliojo popierius pagal paskirti, scenarijai prie scenarijų, iškarpos prie iškarpų, sužymėjo kas kur randasi. Perstūmdė baldus taip kad jie neužgiostų viso kambario ir duotų daugiau funkcionalumo. Kai viskas tvarkingai susidėliojo Džeidei pasirodė, kad patalpa tapo daug didesnė ir jaukesnė. Niekur neradusi tinkamo skuduro dulkėms, ji atsivyniojo Zewa popierinių rankšluostėlių, sudrėkino juos ir nuvalė nuo paviršių dulkes. Jai teko sunaudoti du rulonėlius rankšluostėlių, kol pasiekė norimą efektą. Tada apžvelgusi patalpą  patenkinta nuspredė, kad taip daug geriau, sėdo pasirašinėti nuotraukų.
Paėmusi Meto nuotrauką, ji ilgai žvelgė į ją. Nejaugi toks gražus, talentingas žmogus gali būti toks bejausmis storžievis? Vyrai kurie turi pinigų įsivaizduoja turintys teisę nuodotis kitais. Pinigai pasaulio variklis? Bet gi tikros ir tyros meilės, draugystės, sveikatos nenupirksi už jokius visatos  pinigus. Nejučia jos ranka perbėgo per jo veidą nuotrukoje ir ji atsiduso. Tada paėmė rašiklį ir savo dailia rašysena pradėjo vedžioti: „Su meile, Metas Leslis“.
Suskabo ant stalo gulėjęs jos mobilus telefonas. Džeidė kruptelėjo iš netikėtumo.
- Džeidė Berns.
- Sveika, čia aš, - išgirdo Maiklo balsą. – Norėjau pakviesti tave pietų ir pasveikinti su pirma darbo diena. Kada būsi laisva?
- Nežinau, Rita išėjo prieš pietus ir dar negįžo.
- Kai baigsi pasuk aš užvažiuosiu tavęs.
- Gerai
- Tai iki vakaro, tada ir pakalbėsime.
- Iki.
Džeidei spėjus padėti ragelį, atsidarė durys ir įėjo Rita. Žengusi žingsnį pirmyn, ji pasimetė ir lyg norėjo apsisukti, bet sustojo:
- Aš pradžioje pagalvojau, kad ne čia papuoliau, - nustebusi kalbėjo Rita, o akimis dairėsi po patalpą.
- Ar negerai padariau, - išsigano Džeidė.
- Ne, mieloji, tu gerai padarei – Rita buvo vis dar nustebusi ir susižavėjusi savo darbo kambario transformacija. - Tik aš dar niekai negaliu suvokti, kad tai įmanima padaryti per tokį trumpą laiką. Tu šaunuolė, aš sužavėta. Gali šiandien eiti namo ir pailsėti. Susimatysim ryt.
- O tu dar neini?
- Mano darbo diena nesibaigė, aš dar turiu ką veikti, o be to tavo dėka aš visai nemoriu iš čia išeiti.
- Ačiū, man malonu, kad tau patinka, nes truputį bijojau, kad tu įsižeisi mano savivale.
- Juokauji? O dabar bėk ir netrukdyk man gėrėtis.
Mergina pasiėmė rankinę ir patenkinta išėjo namo. Ji nestabdė taksi ir neskambino Maiklui, kaip žadėjusi. Ji ėjo pėsčiomis. Vakaras nuostabus, saulė leidosi žemyn, bet išsaugojo savo kaitrius spindulius, medžių lapai žaliavo nuostabiai gyva žalia svalva, kuriuos glostė švelnios vėjo rankos. Džeidė ėjo gatve ir mėgavosi gyvenimo teikiamais malonumais. Ji jautėsi laisva, kaip tas vėjas kuris suposi medžių viršūnėse. 

Ritos Gerero darbo kabineto durys tyliai atsidarė ir pro jas įėjo Saimonas Belas. Vienu momentu ir jis pagalvojo, kad pateko ne ten kur ėjo. Sumišimą pakeitė nuostaba, kai jis pamatė tą kurią norėjo pamatyti.
- Kaip matau, persitvarkiai. Man visa tai labai patinka. – Kalbėjo jis eidamas artyn Ritos.
- Deja, tu klysti, tai ne mano darbas.
- O kieno, jei ne tavo? – nustebęs pasiteiravo jis.
- Jei ne pameni, tai aš gavau naują padėjėją, o tai jos nuopelnas.
Saimonas vis dar stebėdamasis pakraipė galvą:
- Keista, aš dar nemačiau, kad naujai atėjęs žmogus imtūsi įvedinėti savo tvarką. Įneš ji čia mums naujų vėjų.
- Žinai Saimonai, to aš irgi nemačiau, bet man naujoji jos tvarka patinka. O permainos manęs negazdina. Manau, kai kam jų labai reikia.
- Tu turi galvoje Metą?
- Tą patį! Matei kaip jie žaibus vienas kitam svaidė?
- Mačiau... – nutęsė Saimonas. – Beje, aš norėjau tavęs paklausti ar nenorėtum su manimi pavakarieniauti? Būtumėm tik tu ir aš.
- Labai norėčiau, bet šiandien tikrai negaliu. – Priėjusi Rita švelniai palietė jo petį. - Atleisk, gal kitą kartą.
- Gerai, tada kitą kartą. – Aiškiai nusivylė Saimonas. Jis jau seniai, bet neryžtingai mergina Rita. Ir bijo, kad Rita iš jo jausmų tik pasišaipys, nes juos skyrė beveik trisdešimties metų skirtumas.  Bet Rita to nedarė. Ji matė, kad jis nusivylė, o ji to nenorėjo. Jos ranka lėtai nuslydo apsivydama kaklą, o lūpos prigludo prie Saimono lūpų. Ji švelniai papučiavo jį, o jis atsakė jai karštu, aistringu bučiniu. Rita nustebo tokio jo talento:
- Tu puikiai bučiuojiesi, - atgaudama žadą sušnybždėjo ji.
- Kažkada buvau pramintas bučinių karaliumi, o be to aš turiu ir daugiau talenų, - kalbėjo jis vis dar laikydamas ją savo glėbyje.
- Turėsi būtinai man pademonstruoti savo talentus.
- Kada tik panorėsi.
- Būk tikras panorėsiu, bet dabar aš tikrai turiu darbo, - ji išsivadavo iš jo glėbio. – Susimatysim ryt ryte.
Saimonas išėjo ir Rita liko viena su savo nebaigtais darbais naujai pertvarkytame kabinete. Ji mąstė apie Saimoną. Jau seniai buvo aišku, kad ji jam patinka, o ir ji nebuvo jam abejinga. Saimonas būdamas šešiasdešimt trijų atrodė dešimt penkiolika metų jaunesniu. Jis palaikė savo fizinę formą nuolat sportuodamas ir galėjo varžytis su daug jaunesnias varžovais. Ritai patikdavo jo santūrumas, mokėjimas tvardytis ir blaiviai mąstyti. Nors jis ir nieko apie save nepasakoja, matosi, kad jaunystėje jis buvo velnių priėdęs žmogelis. Jis linkęs nesivelti į konfliktines situacijas, bet reikalui esant žinojo, kaip iš jų išsikapstyti. O dar nuostabiai bučiavosi. Tą ji sužinojo šiandien ir jai labai knietėjo sužinoti apie kitus  jo talentus. Ji buvo tikra, kad lovoje jis bus nuostabus. O tai ji būtinai išbandys.