Tavo smakras dygus kaip ražiena,
Tačiau aš pjovėja: guluosi - ir gera...
Kai nuvargus glaudžiu savo galvą į pievą,
Kai sušildau pečius, užsiklodama kelio
Akmenis, dulkes, kryžius ir moteris!..
O per kaklą žemyn nusileidžiu į gojų,
Kur slepiuosi rūkuos išbraidydama poterius
Ir brendu rasomis, atgaivindama kojas.
Duoną glaudė krūtinėn tėvas namuose;
Taip dabar aš glaudžiuos šitam slėny suklupus.
Ta grožybė nakties!.. nejuntu kaip meldžiuosi
Ir sudiržusią žemę jaučiu kaip tave - savo lūpomis...