Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Rožių kaimas yra turtingas augančia žmogaus siela. Valstiečio veidą puošia ramuma, truputis rūpesčio, rimtis ir vidinio džiaugsmo ugnelė. Rodos, imu atspindėti tipinio kaimo žmogaus būseną- ir nenuostabu. Buvimas čia, saugioje pasaulio tyloje -tai margaspalvė rudenio oazė, neleidžianti užmigti mano sielai. Realybė praranda tikrumo kvapą, džiaugiantis svaigia laisvės artuma. Leidžiu įkvėpti akimirkos, kuri rodosi prasmingiausia viskame. Iš tolumos, akis užlieja žalsvo pasaulio paklotė, besipuošianti rausvomis gėlių natomis, o saulė kaitriai šildo... Ramybė. Noriu bristi į margą sapnų tikrybę vis giliau ir giliau... Prie jausmo dera suknelė ir josios laisvumas kartoja mano sielos žingsnius.
      Kogero, buvimas čia -nuostabiausia ką gali duoti Tu,
      Kurs širdyje manoj per amžius tukseni.
      Tikiu tava dangaus jėga, jos žydruma išmoko glostyti akių skausmus,
      Jos gaiva keliuosi lūpom į gyvenimo vienatinę prasmybę,
      Ji moka laimę kloti rytmečio saldaus ir eit suklupus be žaizdų gyvybės.
     
      Ir štai gyvybė aš viena
      Laiptų šalčio glaudžiama
      Žvelgiu savon širdin pažint gyvenimo prasmybę,
      Žvelgiu už namo seno į gamtos galybę
      Ir negaliu aprėpti šito pilnumos svaigumo.
     
      -Deize, eik šen greitai! - suskambo griežtas, motiniškai rūpestingas balsas, kurio gaida nutraukė meditacijos svaigumą. Rodos, pusryčiai gatavi.
      Nulėkiau į virtuvėlę, kur ant stalo gulėjo gardžiai kvepianti duonelė. Kaip visuomet čia aš pirmoji ryto viešnia. Sėdu prie lango, iš kurio sklindanti saulės šviesa nušviečia duoną, tarsi ji būtų šventa. Ir kaip visuomet nieko nelaukus imu kramsnoti kvapnųjį gardėsį. Laikas, kuriame telpa duonos valgymas, žvilgsnis į šalimai už lango žėrintį rožių krūmą ir kabančias, nuo senumo įrudusias trumpas užuolaidėles, yra nuostabus ir prasmingas savo mažu bereikšmiu buvimu. Sunku patikėti, kad paprastumas turi jėgą sukelti pajautimą, pripildantį kūno ląsteles vadinamosios laimės oazės. Imu priprasti prie keisto Dievo buvimo savo pilkame pasaulyje ir jaučiu, kad kaskart lankanti šviesuma žada gyvenimo laimę tamsios kasdienybės ritme ir neblėstantį rytojaus džiaugsmo tikrumą. Ši suvokimo bangelė greitai dingsta mano galvoje ir akeles patraukia Liusė, glaudžianti pilką usuotą snukutį į žandą, bandydama pasisveikinti, išgauti švelnumo bei meilės. Paimu katytę į rankas ir glaudžiu prie krūtinės tarsi vaiką. Didi akimirka ir vėl mane pagauna...
2008-07-18 21:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-08-05 19:48
Phurija
o viešpatie, negi tu rimtai? knygos pradžia?
apsaugok viešpatie,
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą