Mano upės išseko, tik kartais vaidenasi žuvys –
Jos vaiduokliškai slysta iš baimės nakties marškiniais
Paryčiais nuklajoju pakrantėm, kur niekad nebuvus,
Kad iš mistinių upių išplaukčiau vaikystės rūkais.
Atraižom sudėlioti laukai ant pasenusio vyzdžio,
Kur ramunių ir žemuogių pievos, o upės žemai –
Ten taip noris į vandenį šaltą spontaniškai bristi,
Kai už lango ilgai vakaroja berniukų balsai.
Mano upės išseko, užako ir laikas nuskendo-
Tik pakrantėje medis plikom nuraškytom šakom:
Man baisu, kai vaikai į kuždenantį vandenį brenda,
O išbridę laimingi nušlepsi pėdutėm šlapiom.
Pirmam posme "upės, upių, vaidenasi, vaiduokliškai" tie pasikartojimai kaip tai nemaloniai tarp dantų sugrikšėjo, bet vėliau viskas maloniai nuslydo gomuriu, kaip koks naminis vynas. Pskutinės dvi eilutės - virpuliukai... artimas jausmas
Taip, šitaip gali parašyti Dajana ir, ko gero, dar viena žinoma poetė. Šitų poečių negali nemylėti tik besmegeniai. Gal aš čia perdaug stipriai, bet kas tiesa tai ne melas- ir proto, ir meilės, ir jausmų, ir jumoro, ir solidumo ir... ir.. šitoje poezijoje labai daug.
5. Ir sėkmės...