Mergaitė iš kopūstų

Mane atnešė gandras. Atnešė ir paliko kopūstų lauke. Galėjo lygiai taip pat bet kur kitur numesti — jam kas, kad tik greičiau galėtų varlinėti lėkti. Jam vis tiek. Kokia gandro atsakomybė už žmogaus gyvenimą? Kitą vertus man visa situacija net labai svarbi buvo. Ne kas kitas, aš nukritau kopūstų lauke. O ar Jums kada nors kas nors šnabždėjo jau seniai pamirštą tiesą — kopūstų lauke rastis nėra paprasta. Bet bene tai šnabždėti reikia. Kiekvienam aišku, kad tokiam jaunam amžiui atsidurti tarp tiek didelių pūpsančių galvų mažų mažiausiai nėra normalu. Gąsdina jau vien galvų skaičius, o kai pagalvoji, kad šios esti ne tuščiavidurės, kojos iškarto pačios ima linkti. Bet jeigu kojos dar net ropojimui netinkamos (kaip kad maniškės anuomet) belieka laukti nepakeičiamų pasekmių. Ir aš pasidariau žalia.

— Ji ža - lia! — sušuko moteriškas balsas.
— Kad gal ne visai žalia. Man ji pasirodė sveikai rožinis kūdikis, tai ir paėmiau, — ramiai žmonai aiškina drūtas vyriškis, radęs mane kopūstų forume. Jau buvau spėjus gerai pažaliuoti ir net dainavau kopūstų chore, kai rado. Negalite vyro kaltinti, kad taip apsiriko. Ne visiems lengva iš karto spalvas skirti. O jam tai visada sekėsi sunkiau negu kitiems.
— Ji žalut žalutėlė! Ne veltui motina perspėjo prieš vestuves. Sakė šaukies bėdos už asilo brolio, kurmio pusbrolio tekėdama. Kaip gyva prisimenu ją taip sakant.
— Apsirikau ir tiek! Būta dėl ko prasivardžiuot. Svarbu kūdikis sveikas, be to ir seniau pasaulis žalių žmonių yra matęs.
— Matęs tai matęs, bet vargu ar tai atmena. Negi nesupranti? Šiais laikais lengviau bet kurios kitos spalvos būti. Priimtinas visas spalvų spektras, išskyrus žalią! Anądien mačiau net oranžinę panelę — sakė daug morkų valgo (deja, akivaizdžiai visai į burną jų nededa). Net tokios ne spalvos kaip juoda ir balta visai tinkamos normaliems žmonėms. Bet žalia...
O taip, buvau žalia. Tik kam tokį cirką dėl šio fakto kelti niekaip nesupratau. Nevienas, kam teko pastaruoju metu matyti Simono Daukanto atvaizdą, turėtų pripažinti, kad pasaulis iš tiesų žalių žmonių yra nešiojęs. Tik deja žmonės nežiūri, nemato, neatsimena.
Kaip bebūtų, gerieji žmonės, kurių pokalbio taip begėdiškai klausėmės, ėmėsi mane auginti. Jie tęsė (kopūstų) galvų pradėtą darbą, kitaip sakant, auklėjo. Augau aš sveika, drūta, toks stiprus daigas. Mama — Jūs ją jau pažįstate — žiūrėdavo ir juokdavosi, kad aš bent ne gležna gėlelė. Taip ir sakydavo: „Vaike, tu laimei bent ne gležna gėlelė, o visai rimtas daigas augi. “ Ir šiaip kitaip nevadino kaip vaiku. Arba daigu (kartais gali nė neatskirti, kai šaukia).
Kaip ir visuose namuose būna nemalonių dalykų, taip buvo ir maniškiuose. Tai kaimynė. Viena tų begėdiškai landžių, visur savo trigrašį kišančių moteriškių. Tikrai esat tokių sutikę. Nedidelio ūgio, greitai vaikšto. Ši taipogi visada būdavo labai suraukusi nosį (tarsi kokia smarvė būtų įsivėlusi tuose visai neretuose ūseliuose). Matote, ne taip seniai garbioji ponia atrado savo bajoriškas šaknis. Žinoma, niekas iš gyvųjų nebeprisimena jos kilmingųjų protėvių. Deja, jei prisimintų, tepapasakotų, kad titulas į šeimą atkeliavo kai plikbajorių sūnus, visiškas nevėkšla ir lėbautojas, išprievartavo dailią paprastų ūkininkų dukrą, o vėliau, nors ir išradingai slapstęsis, galiausiai buvo panelės brolių surastas, prigrasintas ir priverstas susituokti. Kaip bebūtų, mano nedidukė kaimynė savo vaizduotėje bajorus protėvius piešė bene pasaulio valdovais, kiek galėdama didžiavosi, netgi pūtėsi. Kas belieka, jei garbingai sukauptas santaupas išleidi brangiai narystei Karališkojoje bajorų sąjungoje ir nebegali maivytis draugėm, kad turi metinį abonementą į Operos ir Baleto TEATRĄ. Taigi  moterytė didžiavosi aukšta kilme ir džiaugėsi savo investicija. Būta to TEATRO. Spektakliai ne kasdien, o bajore visą laiką būni. Be to nereikia kęsti tų nepakenčiamų operų. Neįmanoma suprast, ką klykauja ten.
Savo bajorystę kaimynė vien savo stotu puikiai primindavo. O kad pabrėžtų savo kilmę, nuolat dėvėdavo purpurine spalva. Purpurinė — karalių spalva.
Jau tikiuosi susidarėte šiokį tokį įspūdį apie šią ponią. Kartą ji įsiveržė į namus ir nė nepaklausiusi, ar užsuko tinkamu metu, įsipatogino minkštakrėsly ir ėmė be perstojo berti patarimus, kaip elgtis su kūdikiu namie. Ar minėjau, kad ši moteriškė turėjo kaip du vandens lašai į save panašią dukterį? Jų panašumas kartais stebindavo. Tarsi antroji būtų pirmosios klonas. Jei ir yra klonuotas žmogus, tai tikrai šis atvejis. Tai leido jai manyti, kad išmano visus vaikų auginimo klausimus. Taigi rūpestingoji kaimynė net springdama arbata, kurios maloniai pasiūlė mano mama, bėrė patarimus, kol galiausiai nusprendė savo nenormaliai surauktą nosį kyštelti į mano pusę. Ogi tada jai pritrūko žodžių... Nosis tik dar labiau susiraukė ir galiausiai rėžė kaimynėlė:
— Kaip baisu! Mano akys nepakels tokios beskonybės. Ji žalia.
— Ko taip, kaimyne. Vaikas gražus, sveikas. O žalia, kad kopūstų lauke radom, — žodį įterpė tėtis. Klausydamasis ankstesnių šnekų buvo gerokai išsigandęs, kad jei mano mama klausys bent vieno jėga brukamo nurodymo, kaip elgtis su vaiku, aš galiu irgi pavirsti nuostabiosios kaimynės klone.
— Labai nekultūringa būti žalia! Per daug natūrali spalva.  Kultūra pati savaime nenatūrali, —tokias ir panašias sapaliones dėstė kilmingoji ponia. Jai patikdavo kaišioti skambias mintis į savo kalbą, nes manė, kad būtent taip pridera šnekėti Tokios padėties moteriai. Vis dar žiūrėdama į mane savo didžiūnišku žvilgsniu moterėlė kalbą baigė skambiu retoriniu klausimu:
— Ir negėda jai tokiai nekultūringai gimti buvo?
Deja, kiek bekainuotų Bajorystės Patvirtinimo Raštas, juo išsiauklėjimo nenusipirksi.   

Taigi tokia ir augau: tėvų akyse daigas, o kaimynės — nekultūringas padaras. Tačiau mažai ką begalėjau pakeisti. Kopūstų galvos jau seniai buvo nupjautos. Žemė negali ilgai džiaugtis tokiomis didelėmis ir gražiomis galvomis — žmonės greit jas nupjauna ir sutarkuoja (kol nesupuvo, sako). O ir gandro pievoj nesugaudysi. O jei ir sugaudytum, vyras primintų — kokia gandro atsakomybė už žmogaus gyvenimą?..