Svajonių pabaiga...

Devynioliktoji svajonė – žvakės liepsna
Vakare, kai pasislėpė saulė už dangaus pūkinių patalų, ji lengviau atsiduso, dabar mano vakaro palydovė bus tyli ir šventa mažos žvakelės liepsnelė, ji neš mane per gimtinę, per svajonių erdvę, kur gyvena vienintelė mano svajonė kas Ji? Monika negalėjo pati suprasti, tik vis bandė įsivaizduoti, kai naktį tyliai ji pasibels į langą, kad ji vėl kaip kadaise išgirs tylų smuiko virksmą... Gal? O gal jo jau nebėra, jis išėjo tylus ir susimąstęs, paliktas šio pasaulio gal?
Ar svajonių upė ilga?
Ar plaukia ja laivas?
Ar neša mintis tolyn?
Kur ji ta mano vienintelė svajonė? Atsisėdusi ji vis kažką piešė juodu pieštuku, trynė, braukė verkė ir šypsojosi... Tyla - mano gyvenimo geriausia draugė. Tik tyloje aš galiu išgirsti tavo melodiją, mano svajonių muzikante. Monika užsimerkė, o jos pasąmonėje sukosi tylūs muzikos garsai, kurie nešė ją ten toli, kur vilnija Baltijos bangos, kur kuždasi mažos smiltelės, kur gyvena nemarioji Jūratė...
Sukasi tylūs smėlio kalnai, siūbuoja pušelė viena
Šlama palinkę prie tako beržai, tu tik viena...
Eiki, keliauki tyli, nebyli, ten kur svajonė tava,
  Kur tau pavargusias kojas nuplaus, jūros banga.
Saulė keliaus ten toli už kalnų, tylų vakarą čia.
Tai gal ir man kartu keliauti su saule ten toli už kalnų, kur šilta ir jauku. Na nejaugi ten tikrai jauku, kur nėra manęs“... Gal... Netikiu Dieve, netikiu, kad kitiems geriau negu man... Aš turiu Tave Dieve, ir turiu savo svajonių Kuprelį, kuris tylų vakarą atkeliauja į mano mintis ir gyvena manyje... Gera... Ne  man iš tikrųjų gera, tik virpėjo Monikos širdis, o už lango medžių lapai skleidė tylius garsus, lietus beldėsi į suskilusio lango stiklą, pro sudužusią angą varvėjo vanduo smuikas tylėjo... Ilsėjosi jis ramus ant seno apdulkėjusio pianino, tyla... Tamsu... Nejauku... Ji atsistojo priėjusi užsidegė žvakę ir pažvelgė į ant sienos kabantį kryžių: - Dieve, amžinas mano drauge, padėki šiąnakt įveikti baimę, padėki, nugalėti save... Gal savo viduje pasislėpusią neapykantą išmesti pro langą Gal?... Ji neišgirdo nieko, tik ramus Nukryžiuotojo veidas žvelgė į ją: - atsakydamas jos mintis tu turi viską padaryti pati... Tik kaip jis jai nepasakė...
Naktinės žvaigždės žiba tavo globoje,
Tau siūbuoja vėjo draskomas klevas,
Verkia dangus, debesys šoka su lietumi,
Tau, Dieve, mažo žmogaus paslaptis
Gimsta, verkia kūdikis tavo rankose,
Žaidžia, išdykauja mažyliai tavyje..
Juokiasi jaunimas ir verkia seneliai..
Mes gyvename tavyje ir išeisime tik tavyje...
Monika atsistojo, pažvelgė pro langą, o ten po langu stovėjo jis... Kas?, Monika jo nepažino, pamojo ranka ir nusisukusi nuėjo, atsisėdo ir pravirko... Kodėl?, Dieve, kodėl man leidi verkti... Kodėl aš viena, kai saulė šoka už lango ir po langais krykščia vaikai... Kodėl? O ašaros skverbėsi iš širdies ant veido, skambėjo Mino dainuojama daina skirta mamai... Juk aš mama, išmokiau juos tarti savo dukras, jos išbėgo į plačius laukus, laksto, žaidžia, juokiasi ir kuria savo svajones... O aš viena, tyli ir susimąsčiusi, klajojanti virtualiame pasaulyje, gal kas atvers savo širdį gal?... Deja nėra tik vaikai bando pajuokauti parašydami kažką nenormalaus, o ašaros rieda per klaviatūrą, kažkas vėl juokiasi iš manęs, o aš verkiu... Kodėl?, Dieve aš patikėti negaliu...
                            Dvidešimtoji svajonė - norai
Kodėl tokia tyli realybė... Kodėl tylus gyvenimo kelias, tas kuris liko man, kodėl? Pavargau mąstyti, rašyti, eiti, kalbėtis... Tylėti noriu tik tylėti ir  su Tavimi Dieve pabūti viena... Deja vėjas drasko širdį, tartum medžio šaką, tartum smilgą trapią tuoj jis tuoj nulauš... Tu padėki Dieve išlaikyti svarią savo širdį tyrą ir tyras mintis... Monika nesuprato, kas jai pasidarė... Kas jos svajonių muzikantas vaikystės Kuprelis ar Dieve Tu...
Atsistojo pasiėmė degtuką ir uždegė žvakę, apsižvalgė smuiko nėra, tyla... Tik ant sienos kabo Kryžius, Tu, mano gyvenimo šviesa. Tad aš lieku su Tavim šiandien...
Taip šiandien vėl su tavimi, mes esame amžini bendrakeleiviai, kalbamės, juokiamės ir tylim, Dieve aš su tavimi tokia laiminga, kad galiu papasakoti tik tau, kas slegia mnao vienišą širdį: - Vienatvė, kas ji? Pasakysi Viešpatie, negi visi šios žemės vieniši žmonės tokie, kaip aš, negi nėra tikrų draugų, kurie suprastų mano vienišą širdį...
Deja, lietus tik leidžiasi į žemę ir nieko daugiau... Tyli apsiniaukęs dangus, Dieve, kodėl? Vasara turėtų šviesti saulė ir mes sėdėtume paupyje, ten kur groja žiogai, kur taškosi basakojė vaikystė, deja tik lietus... Monika atsisėdusi pasiėmė popieriaus lapą ir parašė: „Dieve Tau“.  Maldos mintys nukrypo ten, kur keliauja sau vienas Kuprelis ir groja pamiškėje tarsi žalias žiogelis:
Tau, o Dieve, mano mintys Tau,
Tau, svajonės mano ir darbai mani,
Tau, širdelė plaka, Tau, girdi
Tau, o Dieve, mano paslaptis gili...
Priimk, suprask atleiski jei gali,
Neteisk svajonių mano Tu neteisk
Atleisk jei kas ne taip manyje...
Tu Dieve, mano, mano Tu esi...
Pasaulis šis nemielas be tavęs,
Be saulės, rytą vyturio giesmės
Be rožės žiedo prasiskleidusio rytais
Pasaulis mano, nors lietus tik šoks čionais.
Lašeliai tie iš Tavo mėlynų akių
Pabyra žemėn, juos sukrinkt turiu.
Atleiski, Dieve, man atleisk jei gali
Kad ašarų nemaža žemiškam kely...
Lašeliai krenta tyliai skverbiasi gilyn
Į juodą šaltą žemę, kaip gražu,
Kam ašaras surinkti jeigu jos
Stebuklas Tavo, žemiškos kančios....
Prašau, paliki savo ašarą, ant veido...
Tu savo meilę man paliki Dieve, jei gali...
Ir eisiu aš tyli, juk saulė dar šviesi...
Dar rytas čia, o vakaras toli, toli
Tik mintimis su tavimi ir su lietum,
Einu aš ten, kur tu mane vedi,
Palik mane čia kur tyli,
Jau skamba vakaro giesmė graži...  Ir išgirdo ji tylią ir ramią melodiją ten toli toli pamiškėje po žaliaskare egle griežė jis, jos svajonių draugas... Degė laužas, dūmai kilo į aukštybes ir nieko nesimatė, tik dūmų šešėlyje ji įžvelgė savo draugą ir pasileido basomis per lietumi kvepiančią pievą, nereikėjo jai net takelio, bėgo, o margaspalvės pievų gėlės tik traukėsi jai iš kelio... Lėkė ji lyg vėjas, kad tik spėtų, kad palauktų jis jos, kad atsistojęs nepradingtų vakariniuos saulės spinduliuos. Kur saulė? Monika nematė jos nes ten spragsėjo tyli meilės ugnelė....
Rytas...
Margi debesėliai sveikina žemę,
Rodos ims ir išbers baltą perlą ant laukų,
Medžių šakos išdidžios ir ramios,
Supa didžiąją svajonę vaikystės dienų.
Basakojė ji vienmarškinė supasi  tyli,
Vėjyje plaikstosi plaukai, saulė bučiuoja veidą
Ji tyli skrenda tik  supasi tartum gulbė balta
Rankos išskleistos tartum sparnai,
Kyla lyg gulbė tokia išdidi.
Monika įsivaizdavo save tartum gulbę, kuri skrenda tylų rytmetį viršum upės, kurioje ji gimė, kur taškės būdama bjauri, maža ir negraži, kur šaipės sutikti draugai: nemokša tu niekam netinki. Šie žodžiai dar skamba jos ausyse ir dabar kai po šitiek metų ji stovi tyli ir susimąsčiusi, kodėl? Viena, kodėl taip yra? Šiandien vėl vakaras naujas vakaras su savo išdaigomis, tik aš viena, kas manęs laukia rytoj? Gal kas nors įdomaus. Na ji tiesiog to nežino, bus kaip buvę ji viena, paprasta menka ir išdidi tokia pati tyli ir susimąsčiusi keliauja mintimis su savo svajone, vienintele nuoširdžia savojo gyvenimo drauge.
            Dvidešimt pirmoji svajonė – sparnuotoji...
O norėtų Monika, kad būtų kitaip...  Deja, ji žino kad kitaip nebus niekada. Tyliai prakalbino ji savo amžinąją draugę:
Sveika, sparnuota drauge, kur skrendi? Paimki ir mane kartu, girdi? .... Monika norėjo, kad ją paimtų jos svajonė ir neštų tolyn, kur tik gerumas, kur nėra rūpesčių,  ne ji gerai žinojo, ne svajonė niekada jos neišves iš čia.
Kyla ji lyg gulbė balta ir išdidi,
Basakojė, mažutė tyli svajonė.
Skrenda, moja sparnais gimtai žemei,
Žemė sveikiną ją, išdidžią ir mielą paukštę...
Skrenda ji tolyn, kur perlo kamuoliukai, kur tik giedras ir ramus dangus...
Tylią naktį vandenin krito baltas žiedas
Tiesiai iš baltasparnės žuvėdros snapo.
Žiedą ji nuskynė pakelėje slapčia...
Jis plaukė, dairės ir šaukė paimkit iš čia,
Ji skrido, nuskrido lyg nebuvo...
Žiedas kėlė žiedlapius į dangų žvaigždėtą
Paimkit, priimkit, žvaigždės vieną mane.
Tyli dangus, nardo žuvelės pro šal,
Tik žiedas sušalęs dejavo slapčia:
Mirsiu čia, neregėjęs dangaus ir žvaigždės,
Sušalsiu ir liksiu amžiams šaltam vandeny...
Žiedlapiai nuo vėjo spurdėjo, kalbėjo,
Ir grimzdo ten kur gražu pamažu.
Stebuklas,
Vienintelė žvaigždė pamatė jį ir ištiesė ranką
Baltas žiedas keliavo kartu su geltonu spindulėliu.
Jį šildė žvaigždutės širdelė šalta ir tyli...
Tik naktį žvaigždėtą jie buvo laimingi,
Šypsojos jie ir ašara šilta palietė
Žvaigždės širdį šaltą, o tada
Įvyko tyli ir nuoširdi meilės kalba...
Niekas negirdi ką kalbą meile pulsuojančios širdys,
Tik kalbą jų girdi tyli  svajonė maža...
Staiga ji pamato pamiškėje seną medinę trobelę, o ten prie jos kasa žemę jis varganas žemės keleivis – žmogus. Monika norėjo pamoti jam, pasakyti: - Kupreli, pažvelk aš čia, aukštai, o tu ir likai vienas žemai, bet Monika išvydo savęs šalia švelnią ranką, kuri prigludo prie jos lūpų ir užčiaupė jas. O  mintyse suskambo žodžiai: Tu,  gyveni svajonėmis, jis tikras žemės žmogus, kasa žemę, augina duoną ir maitina savo vaikus, jam tavo svajonės jau nebereikalingos, skrisk pro šal ir pasiliki tylią, ramią ir išgalvotą stebuklais apibertą meilę savo širdyje, ir kai po daugelio metų keliausi ta pačia žeme, jo neberasi, o svajonė rusens meile, tik tavo širdyje....
Monika nusileido mintimis prie upės. Atsisėdusi įmerkė kojas į šaltą vandenį ir užrašė paskutines mintis:
Sugavau padangėj pūko debesėlį,
Saulę karštą, karštą širdyje turiu.
Tyrą tartum upės šaltą vandenėlį,
Savąją svajonę aš viena turiu...
Neškit mano mintys per gimtinės pievą
Į palaukę tylią, kur gyva svaja...
Ten kai ją paleisiu savąją svajonę,
Lazdele paremsiu aš savas mintis...
Sužinojau šiandie, kad skridau padange,
Kad svajonė mano tik širdy gyva.
Šiandien, kur siūbuoja aukso pilnos varpos
Pradalgiuos šokuoja, groja tik žiogai,
O Kupreli mielas, Kur  vaikystės pievos?
Jų jau nebeliko čia senai, senai...
Aš regiu svajonę, ji padangėj supas,
Jos jau niekas, niekas iš manęs negaus...
Meilė tyli, be žodžių, tik mimikos gestas. Ji tik akimis lydi, kaip krinta žvaigždės iš dangaus, kaip vėl vaikšto vienišas Kuprelis iš mano vaikystės, su mano svajonės tyliąja daina:
Sugrįžk, vaikyste, paupiais basa,
Su tylia lakštingalos vakarine malda
Su vaiko ašara tyra, tyra,
Su svajonėmis, su smuiko tylia malda,
Klausykis, jis vėl griežia tau,
Tylią dainą miegančių laukų,
Kur tu skubi, leki viena,
Svajone mano tartum vakaro malda?..
Pasirėmusi  žalia beržo šakele ji nuėjo tolyn vaikystės pievele.... Daina, dar ilgai vijosi ją, krito žvaigždės jai po kojų naktį šią, tik deja ji nepažvelgė į jį vienmarškinį, kuris kasė žemę ir augino duoną išalkusiems tyliems laukams.
Bėgo, ji nubėgo su savo Rožinio  žiedeliu...