Paklydę

Negirdžiu, kuomet įaugu į asfalto dangų juodą:
Sulapoju, bujoju bujoju - šermukšnis...
Tavo rankos į naktį vėl laidoja duoną.
Negirdžiu aš Tavęs, ausyse spengia triukšmas.

Sugrįžai... bet Tave iš manęs jau išskabė.
Aš likau kaip senolis, užmigęs lazdyno paūksmėj.
Ar žinai, rudenėjant išskrido su kregždėm,
O pabudo - akmuo, su žaliuojančiais varpučio ūsais.

Negirdžiu! Nors apgirtęs guli prie maniškio kamieno.
Nebeskauda kuomet iškapoji šanknis ir manai, kad nežūsiu.
Mano kūnas įaugęs giliai į Taviškį asfaltą...
Aš laposiu, bujosiu, tik Tau šermukšniu nebebūsiu.