Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Labas mano, meilesaule, akių šviesele, širdies džiaugsmeli. Rašau tau, nes nebegaliu tvardyti savo jausmų, noriu sakyti dar ir dar kaip beprotiškai tave myliu ir kaip labai pasiilgau. Kiekvieną minutę apie tave galvoju, naktmis sapnuoju. Su tavim- aš padangėm skrajojau, be tavęs-į bedugnę krentu. Man pasaulis tamsus, lyg gūdžiausia naktis, o širdyje gilus ruduo. Ištisas dienas šlaustausi šen bei ten, naktimis be perstojo rūkau ir geriu, naikindamas save, savo sielą. Kiekvienas prasidedantis rytas, baisesnis už slogiausius nakties košmarus, nesinori keltis iš lovos, kol užges širdyje įsiliepsnojęs meilės laužas. Vis pamenu tą nuostabią balandžio naktį...
    Tą nuostabią balandžio naktį, kai žemę dengė tirštas, tirštas, šiltas rūkas, o iš dangaus krito smulkus, švelnus lietutis. Aš grožėdamasis be galo fantastiška naktimi, slampinėjau po miestą, vis rūkydamas, kartas nuo karto užeidamas į kokią užeigelę išgerti kavos. Pakol išėjęs iš kažkokio baro nepamačiau tavęs. Net akys apraibo, pamačius tokią tobulybę. Tu elegantiškai žingsniavai gatve, tavo ilgi šviesus plaukai žvilgėjo naktinio miesto šviesose, nuostabi figūra vedė iš proto. Lyg užhipnotizuotas, sekiau paskui tave lyg mažas šuniukas, laukdamas kol puikioji šeimininkė numes kaulą ar paglostys. Tu tarsi supratusi, kad seku tau iš paskos, atsisukai. Aš sutrikau, apsimečiau, kad deguosi užgesusią cigaretę, nors iš tikro ką, tik buvau prisidegęs naują ir sausą.
    -Kokią ji nuostabi, kokia ji begalo graži, -ištariau mintyse išvydęs dailų ir skaistų tavo veidą. Tu nieko nepasakiusi nusissukai ir ėjai toliau. Aš paskui tave, neatitraukdamas akių, neatsigrožėdamas tavo tobulybe, kol nepasukai į vieno iš daugiaaukščių laiptinę.
    -Viskas, -pagalvojau, -daugiau nebepamatysiu, o kadangi buvau gerokai permirkęs, kiek paėjęs nėriau į pirmą pasitaikiusį barą. Užsisakęs puodelį kavos, palengva pasigardžiuodamasis rūkiau.
    -Labas, -staiga išgirdau šalia švelnų moterišką balsą.
    Pažvelgęs į tą pusę, net sustingau iš nuostabos, prieš mane stovėjai tu.
  -Labas, -vos pralemenau, kiek atgavęs žadą, nors iš mano balso, galėjai pajausti mano sutrikimą.
  -Galiu prisėsti, -paklausiai.
  -Žinoma, -atsakiau.
  Tu prisėdau prieš mane, kurį laiką mes tylėjome, kol įsidrasinęs paklausiau:
  -Gal norėtum, ko nors?
  -Gal vyno, -atsakiai tyliai, su šypsena veide varančia mane iš proto.
Mes sėdėjome prie apskrito, nedidelio stalelio, aš rūkydamas, pamažu gurkšnojau kavą, tu vyną, smaigstydama mane nuostabiomis, žydromis akimis.
    -Tu sekiai mane? -ramiai paklausiai.
Aš akimirkai sutrikau ir tik kiek apsiraminęs atsakiau:
  -Tikriausiai, tu tokia nuostabi, man rodos aš myliu tave.
Tu nieko nebesakiai, tik nusišypsojai, savo fantastiška šypsena, priversdama mane sustingti, o mano širdį, tarsi mažą paukštelį, užrakindama ankštame narvelyje, kuris suokia tik tau, gyvena tik dėl tavęs.
    -Kuo tu vardu, -vos pralemenau, sėdėdamas lyg ant adatų, drebančiais keliais, džiūstančia gerkle, virpančiu balsu. Tu vėl nusišypsojai, vėl pritrenkdama mane savo grožiu, kad iš kart pamiršau tavo ištartą vardą. Tą pat akimirką mes baigėme gėrimus.
    -Kur eisi, -paklausei.
    -Nežinau, tikrai ne namo, oras toks nuostabus.
    -Tai gal eime drauge, naktis tokia fantastiška!
Ir mes palengva žingsniavovome, naktinio miesto gatvėmis, į niekur, gėrėdamiesi nuostabia naktimi. Tylėdami, susikabinę rankomis, sliūkinome ryto link. Nors aš, galbūt ir tu, nenorėjau, kad ši naktis pasibaigtų, kad tęstusi visą amžinybę, visą likusį gyvenimą.
    -Pavargau, -pagaliau sudrumstei ilgai viešpatavusią tylą.
    -Eime į kokį bariuką, -tariau jausdamas, kad ir man nuo nuovargio linksta kojos.
    -Man ir čia gerai, -tarei sėsdama ant šlapio suoleli.
    -Jei tau gerai, man tuo labiau, -pasakiau atsisėsdamas šalia.
    -Tau juk taip pat patinka ši naktis, -paklausei
    -Taip, be galo.
    -Įsiklausyk, į šią fantastišką, galbūt vienintelę gyvenime, naktį, įsiklausyk. Ar girdi kaip švelniai nakties tyloje, skamba lietaus muzika? Ar girdi kaip romantiškai mūsų širdžių dainas niūniuoja rūkas.
  -Taip, tikrai taip mano gražiausioji žvaigždele.
    -Ar tu jauti, į tave plūstančią energiją, -toliau tesiai tu, -ar jauti, kad galėtum išskleist sparnus, pakilti ir skristi aukštyn į padanges.
    -Taip, mano žvaigždele, taip. Ši naktis tokia nuostabi, tokia fantastiška, vienintelė gyvenime.
    -Per visą amžinybę, idealimūsų vienišų širdžių meilei, -pasakei mano lūpas paleisdama savosiomis. Ėjau iš proto, būčiauvau tavolūpas, kaklą, glosčiau švelnius, šlapius plaukus, o širdis šėlo, trokšdama, kad tai tęstusi amžinai visą  amžinybę.
    Ar tu prisimeni? Ar prisimeni tą nuostabią naktį, gražiausią gyvenime? Aš visąlaik prisiminsiu ir naktį ir tave, nors tu buvai ir esi tik mano vizija, mano sukurta idealybė, kurią sugalvojau, kad nesijausčiau toks vienišas.
2008-07-09 00:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-07-09 09:54
nykstanti
paprašyk adminų, kad rašybą sutvarkytų pradžiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą