Prarasta meilė (tęsinys)

Sekančiais metais Genutė nuėjo tarnaut toli nuo namų, tačiau į gerą vietą. Nusamdė ją našlė plačiai garsėjanti net už savo parapijos ribų kaip puiki šeimininkė. Nė vienas balius neapseidavo be jos šeimininkavimo. Gyveno viena. Jos šešių hektarų sklypą dirbo iš pusės kaimynystėje gyvenantis ūkininkas. Laukų darbų jai dirbti nereikėjo. Visus darbus nudirbdavo ir derlių nuo laukų suveždavo tiesiog į namus pats pusininkas. Gaspadinei reikėjo žmogaus, kuris prižiūrėtų namus ir gyvulius, kai ji išvažiuoja šeimininkauti. Laikė ji tik vieną karvę, porą paršų, o be to ir vištų.
  Sodyba graži, ant kalniuko, o pakalnėje didelis daržas. Kiemo beveik nėra. Plačiai užima vietos du didžiuliai šiltnamiai, kuriuose ji augina pomidorų „rasodą“ pardavimui ir sau auginimui.
  Pati šeimininkė kokių penkiasdešimties metų aukšta, tiesi, truputį žilstelėjusi moteris. Jau dešimt metų, kai ji našlauja. Turi suaugusią dukrą, kuri senokai ištekėjusi ir gyvena toli nuo namų,  net kitoje apskrityje. Moteriškė kaip tik dabar šeimininkavo vestuvių baliuje ir išvažiuodama namo nutarė tuose kraštuose pasiieškoti samdinės. Mergaitė, kuri iki šiol buvo pas ją, išėjo tarnaut į miestą pas ponus.
Su Genute sulygo gerą algą. Mergaitei tiesiog pasisekė. Darbai, kurie jos laukė, buvo niekai, palyginus, kokius ji dirbo. Pamelžt vieną karvę, pašert porą karvių – ar tai darbas?  Kai šeimininkė išvažiuos, dar reikės prižiūrėti šiltnamius – uždengt, jei labai lytų, atidengt, jei saulė, palaistyt, jei reikia. Argi čia sunku? Ir tai tik pavasarį, kada šilta ir gražu. Dabar dar nei jokių šiltnamių, nei daržų. Dabar tik kalbama apie tai, ką reiks daryti ateityje. Genutė viską dedasi į galvą.
  Kai tik jos su šeimininke atvažiavo, iš vienkiemio atėjo mergaitė pranešti, kad šeimininkės jau ieškojo žmonės. Mergaitė galėjo būti Genutės metų, apsisiautusi šilta skara, trumpais kailinaičiais apsivilkusi. Šiltom vilnonėm kojinėm apautas kojas į medpadžius įsispyrusi. Ji maloniai nusišypsojo viešniai. Tokia ir buvo jų pirmoji pažintis.
- Čia atsivežiau Genutę, bus tau draugė – pristatė šeimininkė Genutę mergaitei. – O čia Liusė, mano kaimynė. Ji padeda man šeimininkauti.
- Ieškojo žmogus iš Padembės. Vestuvės – paaiškino mergaitė. – Sako šimtui žmonių. Kitą sekmadienį.
- Jei tiek žmonių, važiuosime abidvi – pasakė šeiminikė. – Ar galėsi, Liuse?
- Aišku, kad galėsiu – sutiko mergaitė. - Pasakiau tam žmogui, kad neužilgo grįšit. Susitart atvažiuos rytoj.
Kai šeimininkė išvažiavo, Genutė savarankiškai ėmėsi darbų. Karvutė iš karto jos neprisileido: spardė milžtuvę ir, sumezgusi uodegą, porą kartų  užtvojo mergaitei per galvą. Tačiau Genutė nenusiminė. Radusi priemenėje šeimininkės kasdienius drabužius, apsivilko jais, užsirišo jos skarą - ir to užteko. Grįžusią mergaitę karvė gerai apuostė, nusiramino ir Genutė  ją pamelžė be vargo. Darbai padaryti, galima ir užvalgyti. Atidarė spintelę – o, Viešpatie, čia tai bent gyvenimas! Kiaušiniai, miltai, sviestas, grietinė, lašiniai – viskas palikta ant Genutės rankų. Ką nori imk, valgyk, gamink, kas patinka. Ir dar visas kibiras pieno. Ji greitai suvalgė juodos duonos su pora stiklinių pieno. Pilti daugiau pieno Genutė nedrįso, nes, kiek tik teko tarnauti pas ūkininkus, daugiau dviejų stiklinių niekur neduoda. Dalį pamelžto pieno nupylusi į puodynę,  paliko namuose, o likusį, supylusi į bidonėlį, išnešė į pieninę.
  Pieninėje visada pilna žmonių ir visi vyrai. Genutei pasidarė nejauku, kad į ją spokso tiek akių. Visiems įdomu: naujas žmogus ir dar graži mergaitė. Sulaukusi savo eilės, ji atidavė pieną ir spruko  nepakeldama akių. Kiek paėjusią Genutę pasivijo simpatiškas vyrukas. Visi jau žinojo, kad tai našlės tarnaitė, todėl vaikinas drąsiai ją užkalbino.
- Sėsk, parvešiu namo. Vistiek pakeliui – sustabdė jis arklį. Genutė pakėlė akis ir, prisiminusi Zigmą, išsigandusi pasitraukė jam iš kelio.
- Kiek čia tėra. Pareisiu. Ačiū – dar mandagiai padėkojo.
- Kad nenori- kaip sau nori – ir jis timptelėjęs vadeles, nuvažiavo.
  Kitą rytą bernaitis ir vėl Genutę prisivijo.
- Klausyk, mergužėle, kam gi tau eiti, jei gali parvažiuoti – vėl jis sustabdė arklį. – Tegul ir netoli, bet slidu. Sniegas kimba prie tų medpadžių, sėsk parvažiuosim.
Genutei belipant į roges, nuo kojos nukrito apavas.
- Neskubėk taip labai, palauksiu – perspėjo – medžiokus išmėtysi.
  Kai mergaitė su bidonėliu jau sėdėjo rogėse, jis pasakė:
- Klausyk, padarom taip: aš kiekvieną rytą važiuoju pro šalį. Tu pasiruošk ir lauk manęs prie vartelių, o aš tave nuvešiu į pieninę. Taip bus geriau, nereikės nei pieno tempti. Aš vežu pieno daug, į eilę stosiu pirmas, o tu paskui mane. Kol aš susidėsiu tuščius bidonus atgal į roges, tu greitai priduosi pieną ir kartu parvažiuosim atgal. Kai vasara, tai nieko nesakau, bet žiemą žinau, kaip sunku vaikščioti, o dar su tokiu apavu. Aš ir aną mergelę taip vežiojau.
    Kitą rytą taip ir padarė. Laukti prie vartelių ilgai nereikėjo. Bernaitis atvažiavo, paėmė Genutę ir  - abu jau pieninėj. Vyrai juos pamatę juokėsi.
-  Ar jau prisipratinai? – krizeno jie – ir gerai darai, nėr ko snaust.
  Grįžtant atgal, vaikinas kalbino mergaitę:
- Tavo vardas, atrodo, Genutė. Man Liusė sakė. O aš tai Jonas. Nelabai man patinka tas „Jonas“. Dabar tiek visokių mandrių vardų, galėjo gražiau pakrikštyti.
  Pasirodo, jis iš gretimo vienkiemio šeimininkės pusininkės sūnus, Genutės naujos pažįstamos Liusės brolis.
- O koks būtų buvęs gražus? – pasidomėjo Genutė.
- Na koks nors Algirdas arba Kęstutis. Dabar tokie vardai labai madoj.
- Na jau ne. Jonas gražesnis. Algirdas dar dar, bet jau Kęstutis...
- Tikrai taip manai?
- Kuo tikriausiai. O kaip tau mano vardas?
- Gražus ir toks negirdėtas. Pas mus tokių vardų dar nebuvo.
- Ir aš savo vardu patenkinta. Nenorėčiau būti kokia Barbora ar Agota. Genovaitė – man pačiai patinka.
- Na, matai, jau ir atvažiavom. Argi blogai? Rytoj vėl taip pat lauk prie vartelių. Atvažiuosiu.
  Jis sustabdė arklį, palaukė, kol Genutė išlips ir nuvažiavo.
    Šeimininkės nebuvo beveik visą savaitę. Grįžo ratuota, su lauktuvėmis. Genutė buvo gražiai sutvarkiusi trobą, viską iššveitusi ir išplovusi. Moteris buvo patenkinta ir pradėjo dėti ant stalo dešras, saldumynus, kviesdama Genutę vaišintis.
(B. d.)