Prarasta meilė (tesinys)

- Ateik, sėsk va čia, pasišnekėsim – pakvietė šeimininkė ir Genutė atsisėdo.
- Prisipažink, vaikeli, tie dingę pinigai – tai tavo darbas? Tu tik viena žinojai, kur jie buvo padėti. Aš taip labai ir nepykstu ant tavęs. Neužmiršiu, kiek gero tu man padarei, ir man tavęs gaila. Esi dar jaunutė, susigundei. Visi mes kartais suklystam. Ką gi tu veiksi su tais pinigais, vaikeli? Niekur negalėsi jų parodyt. Visi žinos, kad jie vogti. Iš kur biedna mergaitė gali turėt tiek pinigų? Tėvas žada policijai apskųst, o aš sakau, gal nereikia, gal ir be jos apsieisim. Su ta policija užtrauksi gėdą mergaitei visam gyvenimui. Sakau, gal susitarkim šitaip: atiduok man nors pusę, o kita pusė tegu lieka tau už vargą ir tarnystę. Niekas nieko nesužinos, pasakysim, kad pinigai atsirado ir čia vietoj nustos visi plepėti. O kai čia nutils, tai ir toliau nepasklis. Ar ne geriau būtų taip? Ką?
- Jokių pinigų aš neėmiau ir neturiu. Negi, teta, apie mane taip galvojat? – baisiausiai nusigando Genutė.
- Neužsispirk taip labai. Geriau pagalvok ir daryk, kaip aš sakau. Aš čia tau labai gerai siūlau.
-O, Dieve mano, Dieve – pratrūko raudoti mergaitė. – Už ką mane baudi? Kuo aš nusidėjau, ką bloga padariau?  Neėmiau aš tų pinigų, kaip Dievą myliu. Akyse nemačiau. Aš ir užmiršau, ką tamsta man šnekėjai. Tiek laiko praėjo... Neėmiau aš tamstos pinigų. Patikėkit, teta, neėmiau. Galiu prisiekti prieš Dievą, prieš kunigą, prieš kryžių. Sakykit, ką reikia padaryt, kad patikėtumėt?
- Kas man iš tų tavo priesaikų ir ašarų. Man irgi nemaža bėda, pati pagalvok. Visą gyvenimą dėjau centą prie cento, daug ko atsisakiau, vis taupiau juodai dienai, o dabar viskas per niek. Aš daugiau jau niekada nebesutaupysiu.
- Bet ne aš dėl to kalta, teta. Šventą teisybę sakau.
- Jeigu jau taip, tai tada eik pasišnekėk su šeimininku. Gal su juo geriau seksis susitart.
  Po pokalbio su Balaišiu Genutei nieko daugiau nebeliko, kaip tik pasiimt savo daiktelius ir išeit iš tų namų. Ji taip ir padarė. Taip atsitikus, apie algą negalėjo būti nė kalbos. Kiek buvo atsiėmusi krikštynų išlaidom, tai tiek ir užteko. Už visų metų darbą niekas nė nemanė mokėti.

  Namuose jau viską žinojo ir Genutę pirmiausiai užsipuolė verkdama motina:
- Ką tu padarei, vaikeli? Kur buvo tavo protas? Tokią gėdą užtraukei ir sau visam gyvenimui ir ant mūsų su tėvu galvos. Mes kad ir biedni žmonės, bet iki šiol niekas nieko blogo negalėjo ant mūsų pasakyti, o dabar ir mes būsime apšaukti vagimis. Tavęs irgi niekas kitaip nevadins, kaip vagilka. Joks ūkininkas nebeims dabar tavęs tarnauti. Visi bijos įsileisti tave į savo namus. Atiduok, jei paėmei, atsiprašyk. Žmonės geri, dovanos. Praeis kuris laikas – pasimirš. Prieisi išpažinties, Dievas atleis, gausi išrišimą, atliksi atgailą ir nebeliks nuodėmės.
  Motina tik verkšleno, o tėvas susirado virvės galą, pamirkė vandenyje ir, prisiartinęs prie mergaitės, grėsmingu balsu užriko:
- Pasakyk, kur padėjai, o tai užmušiu.
- Tėveliuk, pasigailėk, nemušk – ant kelių parpuolusi maldavo Genutė. – Nieko aš neėmiau ir niekur nepadėjau. O, Dieve, nebėra jau nė vieno žmogaus sviete, kas manimi patikėtų. Kam man tie pinigai? Kur aš juos dėsiu? Jeigu turėčiau, būtų atradę. Visur išvertė, išieškojo, lovelę, pagalvius, palovį. Visus mano daiktelius po pirkią išmėtė. Ne viską ir beradau. Nors namuose, kas užtartų.
  Suminkštėjo ir tėvo širdis. Porą kartų pertraukęs Genutei per nuogus pakinklius, numetė virvę ant grindų, atsisėdo prie stalo ir parėmė rankomis galvą.
- Kokia gėda, kokia gėda – aimanavo apyverksnis. – Jei iš tikrųjų tu jų neėmei, tai kas daugiau?
- Maža kas – suabejojo ir motina. – Argi ji viena ten pas juos buvo?  Dar gi yra ir bernas Petras, o pagaliau kad ir Domas. Nieko negali žinot, nors ir sūnus. Visaip sviete atsitinka.
- Bet anie nieko nežinojo, o Genutei pasakė, kur padėti. Jų teisybė, nieko nepadarysi. Širdies neparodysi.
(B. d)