Pasakojimas apie sutapimus, nemigą, muziką ir avis

Labai labai seniai, dar tada, kai aš buvau tik vaikas, nutiko viena istorija, kupina sutapimų. Man ją papasakojo žmonės, o žmonėmis reikia tikėti, todėl dabar papasakosiu jums.

Aukštoje žvilgančioje stiklo pilyje, sako, tais laikais gyveno princas. Visoje karalystėje garsus buvo jo veido ir sielos gražumas, bet nė viena mergina nedrįso pakviesti jo šokti, nes turėjo vargšelis žmoną raganą. Kalbama, kad ta ragana – juodo veido, geltonų dantų boba – mylėjo karalių, princo tėvą, tačiau, nesugebėdama pakerėti jo savo išvaizda, užbūrė stipriais nuodais, kuriuos pati geria kas vakarą kaip vaistus prieš miegą (nemiga kankina, net avių skaičiavimas nepadeda), ir šis atidavė jai savo pirmagimį ir vienintelį sūnų.

Užaugo princas, vasaras leisdamas lovoje, o žiemas prie stiklinių raganos pastatytos pilies sienų, ir tapo pačiu gražiausiu jaunikaičiu mūsų žemėje, net už mane gražesniu, bet aš tikrai nepavydžiu, tačiau ir pačiu liūdniausiu. Vienintelis jo džiaugsmas buvo žiemos nubaltinta pievelė, kurią stebėdamas ir leido dienas.

Tai buvo nepaprasta pievelė: mylėdama jaunajį karalaitį kaip savo tikrą sūnų ir jo gailėdama, ji dainuodavo dainas apie apšerkšnijusius medžius, iš šalčio strikinėjančias raudonpilves sniegenas (man pasakojo, kad jos daug uogų šermukšnio valgo, dėl to pilvai raudoni, o jei pasakojo, vadinasi, tiesa), slogą pasigavusį Mėnulį ir piktąjį vėją Šiaurinį. Kartais baltoji dainorėlė taip įsismagindavo, kad net imdavo šokti: banguodavo tarsi paklodė ir lengvu vėjeliu pustydavo žėrintį sniegą, o tūkstančius laibų jos kojelių išvydęs princas pamiršdavo liūdnas savo dienas ir juokdavosi, juokdavosi, juokdavosi. Juokas būdavo toks skambus, kad nuo jo įtrukdavo stiklinės pilies sienos (žinot, taip kartais operos salėse nutinka langams; nemeluoju, pats mačiau – opera man patinka, ten susirenka daug žmonių pakalbėti), o į raganos kambarius verždavosi šaltis.

Vieną baltą žiemos dieną speigas kambaryje bjaurybei taip pabodo, kad ji, pasitelkusi, net neabejokite, pačius stipriausius kerus ir, be abejo, stebuklingąjį gėrimą, užsiundė ant pievelės už Šiaurį dar piktesnį vėją – jo brolį Pietinį. Šis pripūtė aplink pilį tiek visokiausių šiukšlių ir taip įkaitino žemę, kad ant jos gulinti pievutė ėmė tirpti. Nusprendusi gelbėti savo kailį, ji pasipurtė, pasistiebė ant laibų kojų, pasikaišė baltą sijoną ir, liūdnai pamojusi princui, pabėgo. Liko vargšelis bernelis visiškai vienišas pilyje, kurioje aidėjo pergalingas juodosios bobos juokas, ir jam atrodė, jog žemė be sniego pievelės liko tokia pat juoda ir bjauri, kaip tas juokas. Iš sielvarto jaunikaitis taip pasiligojo, kad dabar jau ir žiemas, ir vasaras leido pataluose. Bet palikite jį akimirkai ten vieną ir paklausykite, kas nutiko baltajai sniego paklotei.

Pasitraukusi tolyn nuo stiklinės pilies, tikėdamasi pamiršti mylimą princą ir toliau gyventi ramų gyvenimą, pievelė, deja, kuo toliau bėgo, tuo liūdnesnė ir skystesnė tapo: raganos burtai ir karštasis vėjas pasiekė ją visur, kur bežengtų. Vos vos kvėpuodama slinko pievelė, nežinodama, nei kur, nei kodėl, nei kiek taip keliauja, kol staiga atsitrenkė į verkiančią piemenaitę. Pagailo pievukei mergelės – gal dėl geros širdies, gal dėl to, kad ir pačiai liūdna buvo – ir paklausė:
- Ko verki, aviagane?
- O kad tu mano avis šalčiu išbaidei. Pas mus pavasaris, žolė žaliuoja, o tu kojas gyvulėliams savo tirpstančiu sniegu nušaldei, išbėgiojo. Negalėsiu namo grįžti, motušė supyks.

Pravirko ir pievelė, tai išgirdusi, atsiprašė ir papasakojo ganytojai nutikimą su ragana, dėl kurio turėjo bėgti avis baidydama. Suprato mergaitė, kad snieguotoji blogo netroško, ir sako:
- Nori, aš tau padėsiu? Bet tu turi likti čia ir laukti, kol sugrįšiu, nes jei seksi paskui, avys sušals.

Išgirdusi sumanytą planą, pievelė atsiduso ir tarė:
- Gerai. Tik neužtruk, nes iš manęs liks šlapia vieta.

Atsisveikinusi su naująja drauge, patraukė mergaitė su šimtais avių liūdnosios stiklo pilies link, princo gelbėti. Ilgai keliavo, nors ir labai skubėjo, bet pagaliau, prasidėjus naujai žiemai, ją pasiekė. Tą dieną karalaitis, pasijutęs truputį geriau, nusprendė pažiūrėti, ar tik nebus grįžusi pievelė, tačiau ten, kur jos anksčiau šokta ir dainuota, stovėjo stebuklingo grožio mergaitė ir rikiavo aplink save avis:
- Viena, antra, trečia... tu – kairėn... ketvirta... dešinėn...

Avių buvo tiek daug, o piemenaitė tokia šviesi ir graži, jog jaunasis karalaitis akių atitraukt negalėjo. Vėl kaip anksčiau stovėjo jis prie stiklinės sienos ir žvelgė lauk, regėjosi jam, jog tai – ne išrikiuotos avys, o ta pati išsiilgta sniego pievelė, linksminusi jį kadaise,  o piemenaitė bandos viduryje – pasakų fėja. Nuostabiausia, žinokit, buvo tai, kad beregint mergaitė išsitraukė dūdelę ir, jai pradėjus groti, avys ėmė trypti, šokinėti, šokti. Viena avis, dvi, trys avys... šimtai avių šoko taip, kad subildėjo sudrebėjo pilies sienos, ir stiklas, švelniai cinktelėjęs, dužo. Melodija skambėjo vis garsiau, atkartojo stiklo dužesio variacijas, avys trypė dar smarkiau, o princas iš laimės juokės ir šoko kartu.

Klausiate, kas gi nutiko raganai? Juodaveidei baidyklei princo žmonai taip nepatiko piemenaitės muzika, taip nuo jos skaudėjo galvą, kad, bijodama, jog pliš pusiau ar sprogs, suriko „kad jas kur, tas avis ir tą princą, užmigti neįmanoma“ ir, atšaukusi visus kerus, tarp jų, nemeluodamas pasakysiu, ir vestuvių sutartį su karalaičiu, nurūko ten, kur gyvena piktieji broliai vėjai.

Žmonės kalba, o aš nesistebiu, kad ji dar kartais sugrįžta, ketindama atstatyti pilį ir susigrąžinti ramų miegą joje su princu, bet, vos išvydusi vasarą avių, žiemą pievutės šokį, taip iškvaišta, kad bėga atgal neatsigręždama, ir, pasigriebusi Pietį ar Šiaurinį (vargšai vėjai, aš jums pasakysiu), trankosi po pasaulį šen bei ten be proto. Vėjai dėl to tik dar labiau niršta, pripusto šiukšlių į pievutės sniegą prie jaunavedžių princo ir piemenaitės naujųjų namų, bet nieko čia nepadarysi, sako žmonės. Ai, ir dar kažkas man pasakojo, kad viskas baigėsi labai laimingai. Ir pievutei, ir avims, ir piemenaitei su princu. Baigėsi, sakau.