tikroji aš.....

Šiuo metu išgyvenu visišką sąstingį. Blogiausia, kad jis tęsias jau antri metai. Maniau, kad totalūs gyvenimo pokyciai iseis į naudą juolab, kad pokyčiai visuomet yra gerai, tačiau klydau.... anksčiau buvo blogai, tačiau turejau viltį.... tą viltį, kuri dar negęsta sirdy net tuomet, kai manai, jog nebepakelsi naštos, slegiančios tavo pečius. Dabar, rodos, atejo geresni laikai... atsirado pazinčių, pasikeičiau pati... Tačiau ar galiu pasigirti radusi ko ieškojau? savaitgaliai, laisvas laikas leidžiami namie... ir galiausiai vasaros atostogos... kurių laukiau, tačiau bijau.... nežinau ką daryt, kur eiti. ar dirbdama aš pakeisu savo gyvenimą ar tik prastumsiu laiką ir atitolinsiu negeras mintis? ką darysiu atėjus gimtadieniui ir supratusi, kad niekam jis nerūpi.... o Naujieji metai... kokį preteksta sugalvosiu tada, kodel neinu svęsti su „draugais“... ar aš tokių turiu? NE.. Tą aš žinau... Stengiuosi tikėti, kad po blogų laikų ateis gerieji laikai, po audros vel ateis sviesa, taciau tai yra sunku, o gal net neįmanoma.. Kartais mąstau kad jei viskas baigtųsi aš nieko neprarasciau. nieko neįskaudinciau ir nenuliūdinciau... Žinau, kad mano mintys tėra savęs gailejimąsis, tačiau aš tikrai stengiaus. Dievazi tikrai stengiaus kazką keisti... tiesiog, rodos, esu viena  tų zmoniu, kuriems lemta būti vieniems. Tačiau aš nepriprantu... nesugebu... yra zmonių, kuriems, rodos, niekad nebūtų pavykę prasiveržti is savo kiauto, o aš turejau galimybių, turejau „potenciala“ tapti mylima, mėgiama, tačiau užsisklendžiau, o dabar jau per vėlu... nebėra kur trauktis.... nebėra kaip kestis, rodos pavėlavau i traukinį ir manęs jau niekas nebelaukia... artėja 17 mano gyvenimo metai, o as jaučiuos nieko per juos nenuveikusi, tik skaudinusi mylimus zmones. Nemokėjau eiti teisingu gyvenimo keliu, o gal ir nenorejau, o dabar nebeturiu kaip grįžti atgal.. tarsi visas mano gyvenimas ristųsi  i prarają, bedugnę ir nebėra kaip visko atsukti atgal... Kaip rasti savy jegu tikėti? kaip rasti savy noro stengtis dėl šviesenio rytojaus? kaip pasigauti sekmę, kuri, rodos, nusisuko ir niekada nebegriš.... Kaip pagaliau atrasti laimę, o ne suprasti, kad jos niekada ir nepažinsi? KAIP?