Prarasta meilė

Genutė jau trečius metus tarnauja pas Balaišius. Vienus metus už pusmergę, o dar vienus ir tretiems metams pasiliko už mergą. Ji kampininko dukra, iš penkių vaikų vyriausia, todėl Genutei bene daugiausia ir kliūdavo vaikų auginimo vargų. Daugiau, nei pačiai motinai. Ji tik tol keldavosi naktimis prie mažiuko, kol maitindavo. Kai atjunkydavo, tai taip ir palikdavo ant Genutės rankų.  Jai ir naktimis atsikelt, ir pervystyti, pasūpuot, kol mažius užmigs. Košelių virimas, maitinimas, vystyklų mazgojimas, keitimas – vis jai. Jau ir septyniolikos sulaukė – vis tas pats. Kai mažiausiam suėjo ketveri, o daugiau nebeatsirado, tai tada ir išleido mergaitę tarnaut. Namuose Genutė pasidarė nebe taip jau ir reikalinga, o be to ir viena burna mažiau. Išleido čia pat, tame pačiame kaime, kaimynystėje pas pasiturinčius ūkininkus. Nelengva buvo ir čia, tačiau mergaitė džiaugėsi pagaliau iš namų ir tų vystyklų ištrūkusi.           
    Šeimininkė gera, valgyt negaili, kai namuose ir to visada trūkdavo. Geresnis šmotelis vis tėvui, o čia valgo visi prie bendro stalo ir niekas kąsnių neskaičiuoja. Prie šeimininkės prisirišo labiau, nei prie savo motinos, o ši pamilo Genutę už jos paklusnumą ir darbštumą.
    Šeima iš penkių žmonių: sūnus Dominykas - tų pačių metų kaip Genutė, samdytas bernas Petras – kokių dvidešimt penkių, šeimininkė – už vyrą kokiais trim metais jaunesnė, na ir pats šeimininkas keturiasdešimt penkių. Vyras aukštas, stambus, vešliais rusvais ūsais, pažiūrėt tvarkingas, darbštus. Kol neišėjo į seniūnus, buvo visai padorus žmogus, labai žiūrėjo ūkio, gerai tvarkėsi. Žodžiu – pavyzdingas gaspadorius. Už tai ir į seniūnus išrinko. Tačiau tas „seniūnavimas“ jį labai sugadino. Kai tik pasidarė seniūnu, tuoj berną pasisamdė, kad dirbtų už jį lauko darbus, o pats sutingo, išpuiko. Visur kviečiamas, vaišinamas, grįžta nuolat pakaušęs, vis prie žmonos ir sūnaus su priekabėm ir ūkį apleido. Nenorėk, kad bernas viską padarytų kaip pats šeimininkas. Domas vadovaut tokiam ūkiui dar per jaunas. Abu su bernu laukia tėvo nurodymų. Padaro, kas liepiama ir vėl dindas muša. Šeimininkė bando įsikišti, bet jos Domas nelabai klauso, o ką jau bekalbėt apie berną.
    Po kiek  laiko už kažkokius tai prasižengimus šeimininkas buvo išmestas iš seniūnų ir dėl to labai pergyveno, o kai sužinojo dar, kad žmona laukiasi, visai padūko. Dvidešimt metų nieko nebuvo, o dabar – še, kad nori, kaip ant pajuokos. Maža to, kad iš seniūnų išmetė, o dar su žmona tokia velniava darosi...
    Šeimininkė ką darys. Kai tik pasijuto, padūsavo, padūsavo ir susitaikė. Ką dabar darysi, kad taip Dievas davė. Šeimininkas ir pats siunta ir kitiems ramybės neduoda. Labiausiai kliūva žmonai. Kartą neapsikentęs įsikišo Domas:
- Ko tu nori iš mamos? Ji jau visai nusibaigusi, į žmogų nepanaši, o tu ją vis grauži.
  Už tai Domas gavo antausį ir pasitraukė. Negi pradėsi muštis su tėvu?
  Jie riejasi, o Genutei visi darbai. Po eilinių barnių šeimininkė pasimirkiusi rankšluostį rūgštyje užsideda ant galvos – ir į lovą, o jūs žinokitės. Sunku Genutei, bet ką gi daryt, jei šeimininkė taip negaluoja?
  Belaukiant, kada šeimininkė atsigaus – ji ir visai susilpnėjo, iš lovos nebeišlipa. Lanko kaimynės ir „bobutė“ vis ateina, bet padėti niekuo negali. Moteriškė silpsta ir Genutei guodžiasi:
- Aš jau visai nebegaliu. Tu, Genute, tvarkykis, kaip išmanai, viską ant tavo rankų atiduodu. Tik neišeik, nepalik manęs vienos tokioje bėdoje. Be tavęs aš pražuvusi. Žinau, kaip tau sunku, bet pakentėk dar kiek, kol mažiuko susilauksiu, gal ir aš po to pasitaisysiu. Už viską aš tau atsilyginsiu, kad tik sustiprėčiau. Turiu aš nemažai pasislėpusi. Niekas nežino, kur padėta. Nei Domui nesakiau, tik tau vienai pasakysiu, kur pinigai, kad tik atsigaučiau.
- Gerai, teta, aš niekur neisiu. Dieve apsaugok, aš tamstos nepaliksiu – užtikrino ją Genutė. – Noriu tik pasakyt, kad, jei teta turi už ką, tai ar nevertėtų daktarą parsivežti? Net ir bobulė nežino, kas čia su tamsta darosi, kad taip sukrypot.
- Diedas pinigų neduos, o savo bijau parodyt. Dar ne laikas.
  Pagaliau gimė berniukas. Sveikas ir buinus, o jau kad užbliovė, net Genutė išsigando. Prisiminusi namus ir tuos rėkiančius naujagimius, kuriuos paskui reikėdavo jai auginti, net išsigando. Juk ar ne tas pats ir čia jos laukia?
  Praėjo savaitė, kita po mažiuko, o šeimininkė nė kiek negerėja. Mažai bevalgo, iš lovos nelipa. Neturėjo nei kuo vaiko maitint, todėl reikėjo iškart  prie karvės pieno vaiką pratinti. Pasitarusi su bobute, Genutė  atmiežė vandeniu pieną ir - iš kart iš buteliuko. O vaikas nieko, tik iš pradžių pasirodė rėksnys, bet sočiai prigurgęs buvo visai ramus. Patraukia iš buteliuko – ir miega. Naktį irgi gal porą kartų tereikia prie jo keltis.  Nors tiek gerai - nusiramino Genutė.
  Praėjus kuriam laikui, šeimininkė pasikvietė mergaitę ir paprašė atsisėsti prie jos ant lovos:
- Noriu paprašyt tavęs, Genute, vieno didelio dalyko – silpnu balsu, sunkiai gaudydama orą prakalbo moteriškė. – Ilgai galvojau, galvojau ir vieną kartą išdrįsau. Žinau, kad tu iš mažens pripratusi prie mažų vaikelių. Ir dabar matau, kaip tu rūpiniesi mano mažutėliu. Net aš pati taip nesugebėčiau. Aš jau vis tiek nebepasveiksiu. Laukiau, kada bus geriau, o vietoj to vis silpnesnė jaučiuosi. Matau, jau mano dienos suskaitytos. Gal šiandien, gal rytoj artinasi mano paskutinioji. Kol dar gyva, kol dar galiu šnekėti, prašau, Genute, prižadėk man. Kai aš numirsiu, ištekėk už Balaišio. Jokia kita nebus tokia gera mano sūneliui pamotė, kaip tu. Nebijau mirti, tik bijau palikti savo našlaitėlį nežinomose rankose. Tik tu viena atstosi jam tikrą motiną. Dieną ir naktį vien apie tai ir tegalvoju. Pasigailėk manęs ir leisk man ramiai numirti. Nedavė Dievas man pačiai jo auginti, užaugink jį tu vietoj manęs.
- Ko nori, teta, prašyk, viską padarysiu, bet už Balaišio nenoriu tekėti – net pašiurpo mergaitė. – Teta ir pati dar pasveiksit, o jeigu iš tikrųjų kas atsitiktų, tai aš ir taip jį užauginsiu.
- Iš ko tu auginsi? Kas duoną uždirbs? Čia būtum šeimininkė ant viso gero. Ko, ko, o jau duonos sočiai užtektų. Ar aš nežinau, kokį vargą namuose vargai? Su savo vaikeliais ir mano kartu užauginsi. Tekėk, vaikeli, prižadėk man.
- Netekėsiu aš už tamstos vyro. Jis toks piktas...
- Ne visada toks buvo – šoko teisinti vyrą šeimininkė. – Toks geras ir rūpestingas buvo jaunystėje ir tik dabar neseniai jį tas seniūnavimas ištvirkino. Seniūnu jau nebebus, turės jauną gražią pačią. Norės gyventi, tai ir susitvarkys. O dabar klausyk, pasakysiu, kur pinigai – rankšluosčiu nusibraukusi nuo veido prakaitą iš paskutiniųjų skubėjo kalbėti moteriškė. – Stancijoje, kai  atidarysi komodos patį žemutinį stalčių nuo lango, išimk jį. Ten po stalčiumi gražiai uždėta grindų lenta. Ją atkėlusi, rasi žemėn įkastą blėkinę dėžutę nuo saldainių. Ten ir yra visas mano turtas, užgyventas per tuos visus mūsų ženatvės metus. Tu žinosi, kur padėt tuos pinigėlius, neišleisi jų be reikalo, tu ir mano mažutėlio nenuskriausi. Su Balaišiu aš jau kalbėjau – grįžo moteriškė vėl prie pradėtos kalbos. – Jis sutinka tave vesti, jei tik tu sutiksi. O dabar pažiūrėk man ko nors atsigerti, gal jau aš užmigsiu. Pavargau, kaip sunkų darbą dirbusi. Dabar mano širdis rami, galėčiau kad ir dabar numirti.
  Genutė buvo išsigandusi ir pasipiktinusi: „Ar ne per daug iš jos reikalaujama? Ar mažai to, kad jau visi metai, kai ji visus savo ir jos darbus veža, prie vaiko naktimis keliasi? Vietoj to, kad pinigų turėdama gydytųsi, kažką prasimano, vien apie mirtį šneka. Ar ne geriau, kad ji tą bernelį pati užaugintų, negu ieškotų, kam jį palikti?  Pamačiusi virtuvėje Domą, Genutė jį tuoj užsipuolė:
- Domai, ką jūs galvojat? Kodėl mamai daktaro nevežat?
- Sakiau aš tėvui, kad reikia daktaro, bet jis sako, kad vis tiek nieko nebus, kad joks daktaras jai niekuo nebepadės.
- Iš kur jis žino, juk pats ne daktaras? – piktinosi Genutė. – Jai nieko nėra, ji tik labai nusilpusi ir daugiau nieko. Nebe jaunystė, o tokį broliuką tau išnešiojo, visą sveikatą padėjo.
- Dėl manęs galėjo ir nenešiot – irzliai burbtelėjo Domas.
- Negi iš tikrųjų leisit jai numirt? Ji gi nieko nebevalgo, visa šlapia nuo prakaito. Atvažiuotų daktaras, apžiūrėtų, duotų vaistų, pradėtų valgyti. Tos žolelės, kur bobutė atneša, nieko nepadeda.
  Tuo metu į virtuvę įėjo Balaišis.
- Tėte, kaip sau nori, o aš važiuoju į miestelį ir parvežu mamai daktarą – ryžtingai atsisuko į tėvą Domas.
- O už ką mokėsi? – piktai atrėžė tas.
- Aš gi pinigų neturiu, tu man jų neduodi. Pas tave pinigai – tu ir mokėsi.
- Tai ir nešokinėk, jei neturi. Pirma reikia užsidirbti.
- Ar aš neužsidirbu? Dirbu daugiau už patį – užsidegė Domas. Čia įsiterpė Genutė:
- Dėde, galėsit iš mano algos išskaičiuot tuos pinigus, bet daktaro reikia. Be daktaro ji tikrai numirs.
  Balaišis susigėdo. Nusišnypštęs nosį piktai dėbtelėjo į Genutę. Prisiminė, kai apimtas gailesčio žmonai, prižadėjo vesti Genutę po jos mirties:
- Nieko sau šeimininkė, tokia skruzdėlė. Laiba kaip šniūras, veidelis smulkus kaip katės. Pasistiebus ant medpadžių tokią protingą vaizduoja. Tai bent būtų Balaišių namų šeimininkė. Nesulauks – mąstė Balaišis. – Kinkyk Bėrį – perspėjo beišeinantį pro duris sūnų ir pats išėjo iš paskos.
  Po pietų atvežė daktarą.
  (B. d)