Ilgesys

Esu tarytum šaka, gulinti žolėje, nublokšta vėjo, atskirta nuo kamieno, kurio sultys maitino mane. Na ir kas, kad kažkada vaisiai sirpo manyje, gal kažkam ir skanūs... Vistiek aš jau baigiantis džiūti medžio gabalas...
  Jei būčiau avelė, tai šiuo metu ta, kuri klaidžioja kalnagūbrių labirintuose, pasimetusi nuo savosios kaimenės...
  O, jei-žvaiždė, tai, kad ir kaip švietusi, jau užgesusi ir kritusi...
Man neužtenka žodžių: „Sugrįžk, pareik, išbrisk... „
Bandžiau. Ne kartą, ne du...
Man reikia sodininko rankų, kurios galėtų pakelti, nuvalyti žemės purvą ir
įskiepytų į kamieną. Gal nesirpinčiau jau vaisių, tačiau nors vieną, vienintelį kartą sužaliuočiau...
Man reikia gerojo ganytojo, kuris palikęs sveikųjų būrį, ieškotų manęs paliegusios ir pasimetusios avies.
O žvaigždė? Ar gali ji pati dangun užlipti?
Todėl nesakykite man daugiau: „pakilk... „Aš galiu tik laukti sodininko, dairytis ganytojo, ilgėtis stebuklingųjų rankų, kurios, žemės dulkėse gulintį dangaus kūną, užkeltų ir pakabintų šviesti žvaigždynuose,
kad nors ir vienam vieninteliam jūreiviui parodyti kelią namo...