Minta

Ilgai svarsčiau nuo ko pradėti. Visų blogiausia yra tai, kad prisižadėjau niekam apie tai nepasakoti. Tai paslaptis, kurios lig šiolei niekas nežino, - juk niekas net neįtarė, kad aš, šiaudinių plaukų smailianosė, ką tik įžengus viena koja į savo paauglystę, vis dar tariausi, esanti kitokia, nei visi kiti. Šį faktą, aš suvokiau išmokusi skaityti ir klausytis suaugusiųjų šnektų. Vyresni žmonės, man atrodė per daug privelegijuoti, per daug užsiėmę nenuilstančiais savo ginčais, neatidėliotinais darbais ir tariamu manęs mokymu. Negalėčiau atsakyti, kodėl nuo jų (suaugusiųjų) aš saugojausi, užlipdama į namo palėpę arba lauke, prie upės, ieškodama laivų - nusvirusių į vandenį medžių, bet galėčiau pasakyti, buvau laukinukė, - mano mama, palikusi kūdikį tėvams, buvo pamiršus, kad aš egzistuoju. Ją domino, man tėvo paieška, kuri baigėsi kitu kūdikiu.
Bet pirmiausia, pradėsiu nuo pradžių.

Kodėl norėčiau kalbėti apie savo paslaptį, kurią pasižadėjau saugoti?
Galbūt todėl, kad ji – dar egzistuoja; juk meluočiau, kad ja nebetikiu – vaikystės paslaptys “užveda”.
Kas vaikystėje nefantazavo? Jei ne ilgam, tai bent vienai žaidimo dienai?
Visi; bet ne aš.
Mano kiemo draugų išsigalvojimai, kėlė juoką. Aš visada tikrai žinojau, kuris iš jų meluoja.
Taip, meluoja.
Mano paslaptis buvo tokia didelė ir pavydėtinai tikra, kad buvo nevalia jos pasakoti; tokia didelė, kad užsitęsė net kelerius metus, - tačiau tiksliai nepamenu, kaip viskas prasidėjo. O baigėsi su pirmu vaikinu; štai, tuo metu aš pajutau pirmą pavojų ir išbridau iš keisto košmaro (ta paslaptis, turbūt, jau mane paranojiškai valdė, kad net negalėjau susikaupti bučiuotis).
Nuvilsiu – tai įvyko visai neįspūdingai, pati nepastebėjau, nustojus galvoti apie Mintą, užsimiršti apie mūsų svarbias datas, ir net su jais, mintiečiais kalbėtis. Tokia didelė permaina, mano neilgoje gyvenimo atkarpoje, buvo tada, kai man suėjo keturiolika.
Beabejo, kitaip ir negalėjo baigtis, - žinojau, kad vieną dieną ateis tam galas, - tada, kai sugebėsiu apsiginti; iki tol galvojau – kad mano paslaptis tokia didelė, jog kyla rimčiausių abejonių, ją kam nors papasakoti. Kas gi, patikės Minta?
Toks buvo mano pasiteisinimas.

Dabar, priešais save išvystu vėl šiaudinę smailianosę, kuri yra vienintelis asmuo, tas, kuris viską žino - apie ką aš čia, iš tikrųjų (jai kalbant, jos nosies galiukas juokingai kruta ir dabar, kaip kokio žvėriuko).
Ne, ji dabar nebūtų patenkinta.
Ir gali būti, kad įsižeidusi, išraudusi sušuktų: “Tu pažadėjai, tu juk sakei, kad niekam niekados to nepasakosi, dabar – tai jau nebus paslaptis, niekas nebesigaus! ”.
Aš tyliai sukikenčiau.
Prisipažinsiu: man mintys veliasi, viskas taip painu; kuo tikėjau esant, pasirodo, buvo glaudžiai susiję su mano augimu.
Nežinau, ar pavyks man atsiminti savo paslaptingus sąsiuvinų užrašus, su svarbiomis datomis, pilnomis begalinio laukimo. Reikėjo nemažai kantrybės, kad sulaukti nustatyto laiko, kada naktis taptų labiau paslaptinga, nei vakar praėjusi. Ten aukštai danguje, tarp tūkstančio mažų sutrupėjusių kristaliukų, buvo didelė, juoda, tarsi kabanti kiaurymė, kuri galėjo paslaptingai atsiverti man sutartu laiku, sutartą dieną ir sutartą valandą. Du kartus per metus. Nepažįmėta nei viename dangaus žemėlapyje, egzistavo planeta su labai draugiškais gyventojais. Jie buvo visko pradžia, ko man trūko, dėl nesibaigiančio su kiekviena diena vienišumo jausmo, kuris ir sutvirtino mano draugystę su jais.
Visada žinojau, kad kai esi viena, - o tai labai nedraugiškai atrodo, - niekas su tavimi nesileis į pažintis, jei neturi kuo pasigirti.
Vaikai būna žiaurūs.
Tą tiesą, suvokiau po nemalonaus atsitikimo (manau, tai nesusiję su mano paslaptimi, tačiau turi, kažką neapčiuopiamai bendro), kai metais vyresnis kaimynas, į ūgį išstypęs devynmetis, įsispraudęs į šortus ligi vidurio šlaunų, kaip niekada, ėmė manimi domėtis; jis netgi, leido važinėtis savo dviračiu, kuris buvo jam labai brangus.
Tomas buvo keistas.
Šalia pylimo tekančios upės, jis gaudydavo širšes. Ir ne be reikalo. Kad padarytų tikrą atradimą – kaip širšei įkandus, atsikratyti beprotiško niežtėjimo.

- Turi likusį geluonį iščiulpti, - paaiškino man. - Tas pats ir su dilgėlėmis, - pridūrė iškeldamas nykštį, atidžiai jį pasukinėdamas.
Kartą, tai pademonstravo iš tiesų - paliktas geltonos, dryžuotos širšės gumbas, stebuklingai dingo.

Bet vieną kartą, jis užsimanė mane pabučiuoti, kai svečiavausi jo namuose. Jis atsigulė ant raudonai dažytų grindų ir pašaukė mane. To dar nebuvau mačiusi, todėl nesupratau ir atsisakiau ateiti. Tomas, niekšiškai supykęs, išvadino mane baile ir išėjo į kitą kambarį, aš išskutau namo.
Kai tau aštuoneri ir susiduri, tarsi, su suaugusiųjų santykių netobulumu, pasijauti didesnė nei ištikrųjų.
Todėl kitą dieną buvo kitaip. Ir tai mano klaida.
Aš atsiguliau; jis pačiupęs mano galvą, visas drebėdamas, prisispaudė prie mano lūpų savosiomis. Skirtingai, nei aš, bandydama atsiplėšti, nes eidama paupiu link jo namų, įsivaizdavau, tai būsiant - atrodant, visiškai kitaip; burnoje pajutau rūgšies skonį, kuris greičiausia sklido nuo stalo, kur buvo užraugta, Tomo mamos duona.
Tada mano draugas įsidrąsino.
- Nusimaukime kelnes, - pasakė, - aš žinau, kaip reikia daryti.

Aš paklusniai nusimoviau; tada po savimi, pajutau jo nuogą papilvę. Jis vyresnis, aš galvojau, ir žino ką daryti.
Žiūrėjau jam į akis ir svarsčiau, kurią iš jų pasirinkti - ar tą, kuri žiūri į mane, ar tą, kuri stengiasi nuo manęs pabėgti, - tik dabar pastebėjau, kad jis, šiek tiek, žvairas.
Tą akimirką viskas apsivertė; aš išvydau prasiveriant duris ir įšokusią ant slenksčio jo mamą - tiesiai priešais mus, su ant kaklo kabančia virtuvine prijuoste, ir lyg pasiutusios hienos veidu.
- Tomai?.. Ką čia dabarrrr!!! … -  sukliko užsimodama ant mūsų delnu, kuris dar buvo nespėjęs išdžiūti nuo riebaluoto vandens, kuriame ji plovė indus.
Mačiau vengiantį mamos Tomo žvilgsnį; susidrovėjusi sustingau, - jo mama žiūrėjo tiesiai į mane, tada į pamestas ant žemės mano kelnes, tada vėl į mane, gulinčią ant nuogo jos sūnaus pilvo, žiūrėjo lyg į tą, tarp mūsų sulipusį tarpelį, ir dar kartą į mane, tą, kuri nepageidaujamai čia atsibeldė.
Aš netikėtai, nusišypsojau jai.
Nežinojau ką galėjau daugiau padaryti, tokioje mane užklupusioje situacijoje?
- Taip negalima! - ji garsiai šaukė. - Aš pasakysiu tavo tėvams, tu pamestinuke! - ji, tarsi išspjovė iš lūpų.
Šie žodžiai buvo skaudūs lyg sniego kruša, bet aš, buvau pakankamai jiems užsigrūdinusi, kad praleisti juos pro ausis; net nesukrutėjau.
Tomas, bejėgiškai gulėdamas po manimi, nekrutėjo; jaučiau jo šaltas kojas.
- Mama, aš nekaltas, aš nieko nedariau.
Tai išgirdusi, - norėjau išsižioti, pasakyti, kad mačiau tą fotografiją, paslėptą po jo lova, įkištą į žurnalą ir pagrūstą link sienos.
Jis kaltas, ir tai žinojo; man jo labai pagailo, ypač jo akių ir aš nutylėjau.
Tokiu būdu, aš apsijuokiau. 
Greitai pašokusi, stryksėdama sulindau į nučiuptas rankose savo kelnes ir trinktelėjusi durimis, pabėgau.
Nepamenu, ar jis pradėjo verkti man išėjus; mačiau, susigūžęs nuslinko ant lovos ir palinkęs link pagalvės, kažką mamai aiškino. 
Sliūkinau namo su iš po kepurės kyšančiais plaukų ūsais, kurių nekenčiau ir galvojau, kad pasaulis – pamazgų duobė, todėl turiu laikytis gerokai išdidžiau, aukštai pakelta galva, - po galais, tai nenuginčyjamai geriau, nei draugauti su šikniumi.
Prieš miegą, dar tą patį vakarą, gavau ilgiausią moralą už amoralų elgesį.

Taip, aš buvau kalta!

Taip, aš nusimoviau kelnes!

Taip, aš atsiguliau ant Tomo!

Na ir kas?!

Nuo tos dienos, berniukai man panašūs į silpnas mergaites.
Suaugusieji – į sustabarėjusio proto besmegenius. Ir visai nesvarbu kiek jiems metų. Net mano teta – kuri buvo tik aštuoniolikos, man atrodė jau sena. Bet ją, tikrai mylėjau; be jos, dar senelius, visi kiti, tame tarpe ir mano mama, buvo niekas.
Štai kodėl, aš tikėjau Mintos planeta. Ji žinojo - viską, ir tas suvokimas, mane velniokiškai pamalonindavo kiekvieną kartą, kai išeidavau naktį į lauką, po kristalo išbarstytais gabaliukais danguje, žinojau, kad šis, mano svajingas ir nenutrūkstamas ryšys, kad ir nevisados toks stiprus, tačiau išliks amžiams.