Kapt kapt. Skystas dulkių tirpalas tik kapt ir kapt, žemyn. Žemyn. Ant stalų, televizorių, neuždengtų sofų, kapt kapt. Ant plaukų, lūpų, rankų pirštų. Žemyn. Ant kojų, po kojomis, kapt kapt, žemyn, žemyn. Gniužulai dulkių į tirpalą, į tirpalą, o jau nebetirpsta niekas, o ir taip beviltiškai grūdami jie į tirpalą, o ir taip mechaniškai, taip kapt kapt, žemyn žemyn, nenutrūkstamai, o ir tiek daug tų dulkių. Taip nesvietiškai daug į tirpalą, į tirpalą, nebetelpa, tad taip laša ir laša, kapt kapt. Reikia bėgti, slėptis, nematyti dulkių, bet jos taip veliasi, laša visur: tarp dantų, ant liežuvio, aplink lūpas. Spjaudytis ant dulkių, į dulkes, galiausiai dulkėmis. Kapt kapt, žemyn, vėl žemyn.
Ir tada BRŪKŠT! Aistringa promenada palieka ilgą brūkšnį po kojomis. Dulkėse. O ir taip ramu palieka...