po tvano

ir lis dar ilgai ir nuobodžiai.
išskobti krantai kaip arbūzo skiltelės,
kaip mėnulis patekęs į žiurkių nelaisvę
šypsosis, kai žvelgsi int juos aukštyn kojom,
nes lis dar ilgai ir nuobodžiai.

(nuskendo jau Nojus.)

balandis nerasiąs sau vietos nutūpti
lekios ir trenkysis į mūšą ir burę
kaip putą iš lietvamzdžių, paskandinusią gatvę!
juokinga, bet paukščio šakelė nuvytus.
taip drėgna, taip šlapia dar niekad nebuvo.
ilgai ir nuobodžiai
aš semsiu rieškučiom tą jūrą, tą ežerą,
kol  žaltį pasieksiu;
o, žiū, čia gi tavo vaikai -  medgaliai-
sudrėko, sumirko, nuskendo.
prigėrė ir broliai.
mačiau juos besiiriant per pievą su dalgiais,
supjaustė jais dangų
ir delnus sudraskė
šaukdami, kibkis, brolau, nenuskęsi!
ilgai ir nuobodžiai aidėjo jų šūknsiai
pavargus klausyti, pavargus ieškoti,
suplojusi rankomis Eglė.
Parbėks ji pas motiną,
tą seną, sumirkusią, leisgyvę žuvį..
motin, žinojau, jog tėvas kai arką pastatęs
suras vandenų ja plaukyti.