Rašyk
Eilės (72391)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10372)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





liūdnas pavasaris liūdnas pavasaris

2007. Naktinė Viena

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Į Vieną įvažiavome apie pusę 11 vakaro Lietuvos laiku. Devynvietis autobusiukas, aštuoni žmonės. Teko kiek paklaidžioti, kol vairuotojas rado kelią (nei vienas iš mūsų nepasižymėjo puikiais orientavimosi žemėlapiuose gebėjimais, o ir vokiečių kalba išrėžti gatvių pavadinimai buvo apšviesti it žvakių liepsnomis).
Galop radome kur padėti savo „Furthur“ (visą kelionę svaiginomės be narkotikų ir tik su itin mažais kiekiais alkoholio), tiesa, kablys kiek prilietė kažkokio austro automobilio valstybinį numerį. Visi žiūrėjome į šitokį bučinį, praeidama austrų porelė susijuokė. Valstybiniai numeriai – tarsi vizitinė kortelė, ta pati porelė su nuostaba balse negarsiai ištarė: „litauen“.
Dangaus skliautas juodavo, buvo šilta. Viena keleivė pasiliko autobuse miegoti – naktinė Viena jai jau buvo matyta. Pirmi žingsniai akmeniu grįstais takais nesijaučia svetimas, o svetimų žingsnių dundesys ir burnų klegesys greit nutyla pakilęs į atvirą erdvę. Stephansplatz‘o (taip vadinasi centrinis miesto rajonas) tolumoje bolavo didžiulė gotikinė bažnyčia, pakrikštyta Stephansdom vardu. Atmintyje iškilo jos įdomiu raštu apipavidalintas stogas, tačiau dabar du ereliai miegojo įsisupę savo lizde, beveik nematomi.
Nevaikščioti dviračių takais, net naktį. Jau ne vieną kartą manęs vos nepartrenkė dviratis, parlekiantis vos ne 40km/h greičiu. Sunku praeiti per raudoną šviesoforo signalą, taksi vairuotojai nepasižymi pakantumu tokiems pažeidėjams.
Priėjome Haus der Musik, kurie buvo uždaryti. Būriavosi itin daug žmonių, sustoję savotiškame kupole (kaip vėliau supratau, tai – buvęs įėjimas į šiuos rūmus), sprendėme kur eiti toliau. Viename kupolo šone – jau aprūdijusios grotos, o po jomis glaudžiasi nedidelė raudona lentelė su man nesuprantamu užrašu. Kampuose ant grindinio plytėjo įsisenėjusios gelsvos dėmės. Dvokė šlapimu. Keli kiek išgėrę vietiniai nesibodėjo prisidėti prie dėmių ploto didinimo, nepaisydami to, jog aš buvau už kelių metrų nuo jų.
Pačioje centro šerdyje driekėsi margos ir bemiegės žinomų ir nežinomų parduotuvių vitrinos, lauko baruose sėdėjo bei gėrė šviesų alų daug žmonių. Susidariau tipiško Vienos jaunuolio įvaizdį – šviesiai žydri, kiek aptriušę džinsai, sportiniai bateliai, marškinėliai su užrašu „ITALIA“ (firminiai, iš Durnas&Gudrus), akiniai nuo saulės (nepaisant to, jog mus supa tamsi naktis), laikrodis su metaline apyranke, atlenkiamas telefonas, kuriuo be perstojo plepama (matyt, tariamasi dėl susitikimo su kuo nors vietos). Vienoje aikštelėje stovėjo šeši vazonai, iš jų aukštai stiebėsi palmės. Nutarėme, jog šie gyvi augalai gražiai atrodytų pargabenti į sodą namie. Tačiau buvo dvi problemos: pirma, vairuotojas bandė pakelti vieną iš vazonų, tačiau jis pasirodė per sunkus, antra – 7 metrų aukščio palmė, einanti lauk iš savo mankurtiškos aikštės patrauktų aptingusių nakties gyventojų dėmesį, be to, netilptų į autobusiuką. Atidėjome palmės pagrobimą kitam kartui.
Išeidami iš centro pajutome alkį. Ir mus suviliojo pagrindinės globalizacijos šmėklos viešoji oferta: Cheeseburger for 1€. Susikrapštėm eurus ir užėjom. Aptarnaujančios merginos, tailandietės, kalbėjo angliškai su kiek erzinančiu akcentu. Viduje prisėdusios plepėjo dvi panelės, abejoms maždaug po keturiolika metų, abi įsisupusios į juodus, odinius švarkus ir kelnes, įsipainiojusios į subkultūros voratinklį. Jų kalnas skrudintų bulvyčių greit tuštėjo, jos gan karštai diskutavo apie kažką, kartkartėmis piktai sušukdavo viena ant kitos. Sumuštinius valgėm lauke, nes mums nebuvo likę daug laiko, o McD‘s viduje dvokė riebalais. Turbūt negerai veikė ventiliacija. Pirmąkart valgiau tokį maistą – ne itin patiko.
Gatvėse keliskart teko matyti pagražintų metalinių karstų. Kai kurie, nardydami į priešpriešinę eismo juostą vengė automobilių su užrašu polizei. Tai sukeldavo mažytį chaosą kelyje, tačiau iš šalies stebint neatrodė, jog staiga iš niekur išniręs ir tiesiai į vietinį važiuojantis automobilis juos gąsdintų. Galbūt tai tiesiog įprasta? Jie vis tiek išvengdavo susidūrimo. Be to, šio užrašo it prakeiksmo bijojo ir jaunimas (ši sąvoka gal nelabai tinka, nes jį sudarė moteriškos lyties atstovės, iki penkiolikos metų amžiaus). Persikų skonio degtinė – paplitęs gėrimas tarp įvairių Vienos subkultūrų. Kol gatve niekas nevažiuoja, geriantys išlenda iš užkaborių it žiurkės į iešmais pamautų mėnulių skleidžiamą šviesą. Praūžia sirenos – visi atgal į tamsą. Sistema veikia.
Priėjome Habsburgų sodus ir jautėmės privilegijuoti. Pagrindiniai vartai buvo užrakinti, iš sodų dvelkė šalčiu. Tačiau radome kitą įėjimą – šaltis dingo. Tiesa, toks nukeliavimas į sodą nebuvo paremtas noru padėbsoti į didingą marmurinį Mozart'ą, jausti aplink jį tvyrančią nuostabią muziką bei pasiduoti romantikai, o kiek primityvesnėmis paskatomis. Vairuotojas buvo už kokių keturių metrų nuo didingosios skulptūros. Aš buvau kiek šokiruotas ir nusisukau atgal į medį. Teatleidžia mums šis genijus. Kai buvau čia pirmąkart (2003-iaisiais), mus kvietė paklausyti jo muzikos juodaodis, apsirengęs klasicizmu dvelkiančia apranga. Priešais Haus der Musik. Teatleidžia ir už tai, jog neturėjome laiko.
Ironiška, tačiau mums beskubant atgal link transporto, mane prisivijo jau kiek vyresnė nei dauguma matytų merginų. Nelabai išvaizdi, su kiek apsitrynusiu juodu megztiniu, klaikiai išdažytais paakiais, ji šaukė kažką savo kalba. Aš atsisukau ir pažiūrėjau, bet ėjau toliau. Ji buvo gan įžūli, stipriai patapšnojo per petį. Vėl atsisukau. Ji pradėjo ilgą monologą:
Here in Vienna we have a (kažkoks pavadinimas, kurio nepamenu) night club in which beautiful girls undress, get naked and there are striptease shows...

Ją pertraukiau sakydamas, jog esu iš svetur ir skubu grįžti namo. Ji skėstelėjo pečiais ir atėmė ilgą dūmą iš rankoje smilkusios cigaretės. Įbruko lankstinuką ir bėgo ieškoti kitų.
Sovietinis karo paminklas buvo vienintelis tamsos taškas vienoje aikštėje (raudono velnio kūnas-skenduolis buvo kažkuriame fontane). Jį kone taškė spalvingų fontanų vandens purslai, aikštėje stovėjo daug dviratininkų, įsijungusių lempeles. Laukė partnerių savo naktiniam pasivažinėjimui.
Grįžę susėdome vidun. Kiek pašnekėjom, bet balsuose jautėsi nuovargis. Greit nutilome, žiūrėjome į kelią. Vienas po kito užmigome. Buvo trečia nakties, brovėmės per kelią, pradėjo lyti. Miglotai prisimenu paskutinius kadrus, pakliuvusius į akis prieš užmiegant. Miglotos buvo ir nuotraukos. Šitokio dydžio mieste buvau nekart šokiruotas, nekart jaučiausi vienišas, bet visgi šį miestą pamatyti vienąkart nepakanka. Taip, P. Coelho teisus sakydamas, jog įdomiau žiūrėti į dabartį nei į praeitį, bet pirmiausia reikėtų pamatyti bent smulkius praeities karolius, tam kad suprastum kodėl dabarties vėrinys yra būtent toks.
2008-06-19 18:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-22 17:57
Crysta
Kiek nuobodokas, o gal tokia buvo autoriaus-stebėtojo nuotaika Vienos nakty?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-09-16 20:59
Darius 30
Neblogai, bet pasirinktas stilius nuobodokas net kaip kelionės aprašymui. 3 nuo manęs ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-07-15 20:51
Valentas Šlaustas_
Pusę bėdos kelionės aprašymas, atleiskite man, bet meno aš čia daug nematau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-29 15:46
Rožė222
Labai stiprus darbas. Iš tokių "taip neparašyčiau niekada".
:)
Pagarba.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą