Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Išgirdęs tiek daug informacijos niekuo nebegalėjo tikėti ir visiškai nebesuprato aplinkos, lyg tik jam matoma migla apkabino visą jo mažą butuką ir neleido mintims laisvai ir nepriklausomai, kaip iki šiol klaidžioti erdvėje. Darėsi sunku įžiūrėti senus ir labai gerai pažįstamus daiktus. Neiškentęs kažkieno sukurtos įtampos tą pačia sekundę savo suprakaitavusiais delnais užsidengė įraudusį it vėjo nugairintą veidą. Praėjo pusdienis, o gal tik kelios minutės, kai leido sau pasielgti taip vaikiškai ir susigūžus sėdėti tyloje. Neberūpėjo nuo mažumės trokštamas darbas ir nepabaigti eskizai. Laikas jam sustojo, bet už jo regėjimo ribų tebetekėjo tuo pačiu greičiu. Lėtai prasimerkdamas ji pasijuto, kaip mažas berniukas, kuriuo kadaise buvo. Taip prasimerkdavo, kai mama ateidavo ryte pažadinti. Niekada nemiegodavo tik apsimesdavo tai darąs. Stebėdavo ją vaikštančią po netvarkingą kambarį ir murmančią vos girdimus keiksmus. Tipiška namų šeimininkė. Jis matydavo viską, o aplinkiniai jį laikė aklu. Visa jo vaikystė būtent tokia ir buvo. Bendraamžiai manė, kad jis matė tik kelias prie kelio nudvėsusias kates ir po to laiko daugiau į nieką taip intensyviai nebežiūrėjo. Traumuotas vaikis. Visada buvo vienas didžiausių ir galbūt vienintelis atsiskyrėlis visoje valstybėje, o gal tik savo kieme.

-Mane būtu galima vadinti ‚kurmiu‘, bet aš užaugau lauke ir esu panašus į vėją. Lenktynės su pastaruoju buvo vienintelė pramoga.

Nepaisant prisigalvotų protinių atsilikimų, kad galėtų išmokti teisingai vertinti žmones jis darė viską atvirkščiai, nei kad prižiūrimi ir šiltnamio sąlygomis auginami vaikai. Kitoks požiūris į pasauli jam padėjo baigti pradinę ir vidurinę mokyklas. Kelia nuostabą, kad visų laikomas aklas ir visaip kaip atsilikęs berniukas tiek sugebėjo. Niekas niekada ir nesužinojo, kad jis turi tvirtą charakterį ir viską žino apie valstybės vykdomas operacijas. Teoriškai jis mokėjo užauginti brangiausią pasaulyje arbatą, genėti medžius ir net surinkti trečdalį mašinos, mat taip ir nebaigė studijuoti kažkur pamesto ar užkasto vadovėlio iš vietinės bibliotekos. Pasitikėjimas savimi ir noras padaryti viską, kad tėvai baigtų mokėti už studijas vedė jį iš nustatytų normų. Individų individas.

Niekada nesupratęs tikrųjų jausmų jis tapo vyru, o vėliau ir tėvu. Nepažino ir meilės. Gyvenęs amžinoje neapykantoje žmonėms, kurie elgiasi neetiškai nors mano priešinai jį pavertė bedieviu, bet turinčiu neapsakomo tyrumo sielą ciniku.

Kiekvieną silpnumo akimirką elgdamasis teisingai jis tobulino ateitį.
Imu dvejoti, kad jis kažkada buvo vaikas. Nenusakoma mąstysena ir didelis įžvalgumas jį užaugino per greitai. Ant plaukų prikibusios plunksnos bylojo apie jo troškimą būti kažkur kitur, bet realistiškas požiūris, lyg stora virvė vienu galu prie stipraus kuolo įkasto į žemę, kitu prie jo smulkios kojos pririšta laikė ant žemės. Tarsi duonos gabaliukas ant kabliuko gundė pulkus žuvų, tik čia pastarųjų vaidmenį vaidino mintys ir nušvitimai.

-Aš turiu sielą. Visada buvau žmogus...

Ateis diena, kai šis vaikinas, vyras, berniukas nebepajėgs priimti minčių. Galimybės ribotos. Ta diena bus tada, kai jis turės garsiai tarti aplink jį besisukiojančias mintis, kad jas suprastų ar kad pajėgtų patalpinti į ir taip informacijos pilną galvą. Galiausiai ims jas rėkti. Baigtis būtu aiški po tokios dienos, bet nebus. Nieko blogo jam nenutiks. Saugumo jausmas niekada neapleis šio neįsivaizduojamo žmogaus.

Tikriausiai net nereikia sakyti, kad girdėjo jis ne kažin ką, nes visada buvo su vėju arba skaitė niekam kitam neįdomias knygas. Jų ėmėsi kitokiu principu: visos storiausios sąrašų viršuje, o ploniausios pabaigoje arba visai neįrašomos. Taigi visas enciklopedijas ir sunkiųjų mokslų tomus mokėjo mintinai. Vaikystė ilga, o jo žinių poreikiui mažosios bibliotekos teikiamos informacijos nepakako.

-Direktorius nori tave pamatyti. Ar tau viskas gerai?

„Galvoje aidėjo tik kelios senai mokėto eilėraščio ar dainelės eilutės: ... čiaža lapai man po kojom, rudenėli, tau dėkoju už kraitelę obuolių raudonskruosčių didelių...
Nepamenu kada miegojau. Nejaučiu tam poreikio. Viskas atrodo labai svarbu ir nenoriu praleisti nei minutės, kažkur toli nuo tikrovės. Vis mąstau ar jau užmigau ar dar vis esu Didžiajame pasaulyje... Jaučiuosi gerai. Nesuprantu tik kodėl vis girdžiu nepasitenkinusį mamos balsą. Mačiau ją prieš keliasdešimt metų, bet kaip šiandien atsimenu, kad ji kvepia obuoliais ir cinamonu. Už lango sninga obelų žiedais. “

Žmona myluodama sūnų tyliai stovi tarpduryje ir stebi kambario kampe sėdintį užsimerkusį vyrą. Lūpos nervingai tvinkčioja, akyse atsispindi pro langą atėjusi šviesa. Moteris graži. Tik įprastą it tobulą porcelianinės lėlės veidą dabar pakeitė nevilties ir didelio susirūpinimo išraiška. Nuoširdžiai mylinti tą žmogystą ji nesugalvojo, kaip jam padėti visus tuos kartu praleistus metus. Tuščioje erdvėje galėjai įžiūrėti lėtai krintančių minčių nuotrupas. Juodos akys prisipildė ašarų. Virtuvėje ėmė klykti virdulyje užviręs vanduo. Vyras liko vienas.

-Myliu tave.
2008-06-19 13:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą