Tu išeisi. Ir aš nebebūsiu tas pats.

Tu nežinai, bet kartais viskas man primena Tave.
Aš nesakiau Tau, bet pasiilgau tos meilės mūsų akyse.

Ko tikiesi iš manęs?
Kad pamiršiu tas dienas, kai labiau už viską buvau laimingas?
Kad ištrinsiu ilgesį iš savo širdies ir nebespringsiu kiekvieną naktį ašarom?
Kad pamiršiu mūsų jausmus, kai sedėdavom ir liesdavom vienas kitą, gerėdavomės vienas kitu?
Tą kvapą, kuris išvarydavo iš proto. Prisipažinsiu, vis dar jį jaučiu ir jis vis dar mane varo iš proto tik nebe su šypsena, o su ašarom akyse.
Tą rytą, kai atsibudęs pamačiau tave miegančia lyg angelą, tik be sparnu. Kai giliai kvėpavai ir sapnavai mus laimingus.
Kai šypsojais išvydusi Mane žiurintį į Tave.
Nesugebu jos ištrinti, kad ir kaip begalo to trokštu.
Kai kartojai, kad esu nuostabiausia sutikta butybė. Kad esi pati laimingiausia pasaulyje. Kad dėl manęs kraustaisi iš proto. Kad kiekvieną rytą nori išvysti mane šalia Tavęs.
Kad tau bepro gera apkabinti ir pamiršti visą pasaulį esantį aplink mus.

Ko tikiesi, kai skambini ir sakai, kad tau reikia manęs? Ar neužtenka skausmo? Kai sakai, kad pasiilgai ir baigi išeiti iš proto. Tai po velnių kodėl mes einam į skirtingas puses, jei visa širdimi trokštam būti vienas šalia kito.

Prašau, išeik ir niekada nebesugrįšk. Nebeskaudink širdies ir nebeleisk verkti naktimis.

Tik leisk pamiršti ir niekada nebeprisiminti, kad Tu egzistuoji. Kad Tu, žmogau, vienintėlė, kurią sugebėjau pamilti išėjai ir niekada nebesugrįši. Sunaikink tą viltį jungiančią mane prie Tavęs. Įžeisk, sutrypk, paniekink tik leisk nebeprisiminti.
Prašau, leisk Tavęs nekesti.