Kokia nuostabi tu, pajūrio tėvyne!
Čia taip ramu ir gražu.
Jausmai, susikaupę krūtinėj,
nurimsta čia pamažu.
Čia auga senos pušys palei kelią.
O samanos miške lyg kilimas gražiausias.
Ir mažosios pušelės aukštyn galvas kelia.
Pamary siūbuoja smilgos pasišiaušę.
Raganų kalnas padavimus mena.
Žmonės jais tikėjo nuo seno.
Čia skulptūros, išraižytos pasakų motyvais,
čia vyko ir vyksta „dyvų dyvai“
Graži tu, jūra, kai į tave žiūri.
Bangų ošimas ramina širdį.
Lyg motulės lopšinę
smėly gulėdamas girdi...
Einu pajūriu iš lėto-bangos valsą šoka
ir akmenukus į krantą mėto.
Širdis su gamta susijungti moka
kažkokia nematoma gija...
O Nida, baltų kopų smiltele,
esi gairinama vėjo ir bangų.
Pasipuošusi žalių pušų šakelėm,
susijungi su jūra ir mėlynu dangum.
Koks gražus gamtos menas!
Neveltui čia prieglobstį kūrybai rado
vokiečių rašytojas
Tomas Manas...
Išvykdamas į kitą šalį,
lietuvi, atsigręžk.
Kur gražiau būti begali?,
tad tėvynėn kelio nepamesk.