…uždarė į kartoninę dėžutę. Sakė, saugiau gyventi. Norėjau išeiti iš ten, tačiau neturiu kur. Vieni svetimi, kiti sako: „Priimčiau, bet…” Ir bėgti nuo jų negaliu, nes kartais, kai dėžutės plyšelyje pamatau dangų, užsisvajoju, kad turiu draugų, žmonių, kurie priima mane tokią, kokia esu, kurie myli mane ir kuriuos galiu apkabinti. Tomis akimirkomis aš užsimirštu. Juk žinote, kaip sakoma, žmonės visą gyvenimą krenta ir tik apsikabinę sustoja kristi. Akimirkai. Ir pajunti debesį rankoje…
Vieną sykį man pavyko pabėgti nuo savęs ir kartoninės dėžutės kibių kartoninių rankučių į nakties pievą. Norėjau rėkti. Net ne rėkti, o staugti, kad plyščiau į gabalėlius, kad visa vidumi į išorę išsiversčiau, bet… pabūgau tos romios tylos, sutrikdyti ją. Nenorėjau, kad medžiai krūpteltų ar vanduo suraibuliuotų. Todėl…
…uždusau.