Ką slepia valkatos krepšiuos

VEIKĖJAI:
SENIS
JUODŲJŲ ŠACHMATŲ VALDOVĖ
PRAEIVIAI

SENIS:
Stotelėje absoliučiai vienas, kiek susimąstęs dairos į pravažiuojančius automobilius.
Man tyliai
Dažnai paukščiai šnibžda,
Kad nėra rojaus.
Tu žinai?
Kas pievoj paklysta,
Neranda.
Supranti?
Besijuokiantis Češyro katinas,
Matyt buvo kupinas ironijos…
Ar ne?
Alisa,
Mano Alisa,
Gyvent pamiršai…
Ima knistis po savo terbą, lyg turėdamas rasti, kažką stebuklingo. Pusiau perkirpta atvirutė su Londono “Big Ben”.
Matai Alisa,
Kaip greitai bėga laikas,
Aš vėl nespėjau aplankyti.
Bėda. Bėda. Bėda…
Senis tampa kiek nervingas, vis dar kuičiasi po terbą. Ištraukia šachmatą.
Valdovė.
Pavogei ją!
Tėškia juodųjų šachmatų karalienę žemėn.

VALDOVĖ:
Kiek nustebus.
Ir vėl pyksti,
Kerštauji?
O ar ne tu
Prieš daugelį metų
Prašei ją pakart?
Ar ne tu?
Ar ne tu savo žodžiais
Bandei ją nudurt?
O už ką?
Nes ji paprašė to,
Ko prašo kiekvieno
Už meilės akimirką,
Tokią nykią,
Banalią ir pigią?

Senis atsisėda. Išsitraukia pigią cigaretę, skolina, rūko. Rūmuos atmintis.



SENIS:
Ant gelsvo popieriaus rašydavau laiškus.
Pameni?
Tada jie dar nebuvo tokie grubūs.
Pažvelgia į pirštus.
Suolas ir balos.
Pameni.
Trumpas rožinis sijonas
Patraukia alkanas akis
Ir liesos kojos pernelyg.
Tada dar nemąsčiau,
Nesugebėjau!
Ach, Alisa. Suverkšlena.
Užuot sušildęs tavo laibas kojas
Atšaldžiau kūną amžiams.
Bet prieš tai sušildžiau?
Taria optimistine gaidele,
Lyg bandydamas pasiteisint.
Kartu surūkėme cigaretę,
Vėliau antrą…
Butelis.
Anksčiau ne tokie grubūs
Buvo mano pirštai.
Alisa, tu leidai žaisti savimi.
Ne tik man.
Visiems.
Žinojau ir žaidžiau!

Senis apsiašaroja, o valdovė ima vatoti.

VALDOVĖ:
Bandai pateisinti save,
Kaip milijonai gatvės vyrų,
Kuriuos lankau kasdien, kasnakt.
Kiek gavai už tai?
O už kitas?
O už tą vargšelę iš Sodų gatvės?
Pameni autobusiuką…
Televizijos ir perkarusią prostitutę?

SENIS:
Ji buvo kekšė!

VALDOVĖ: Pertraukdama
Kaip ir Alisa!
SENIS:
Nutilk…

VALDOVĖ:
Nė velnio
Ar dar jauti jos krūtis?
Ar dar matai akis?
O plaukus garbanotus, suveltus ir ryžus?

SENIS:
Nutilk.

VALDOVĖ:
Mėnulio šviesoje lietei nuogybę
Ir mėgavais tuo ką darei,
O atlygint nemanei!
Ir kai paprašė nu…

SENIS:
Tylėk!
Dink iš čia!
Senio veidas pabąla.

VALDOVĖ:
Tyloj ją bučiavai
Ir glamonėjai,
Ir atidavei man,
Tada jos balsas
Ėmė atsimušinėti į fasadus.
Kur ją užkasei?

SENIS: Nervingai
Koks skirtumas,
Jos nebėra…
Susmunka.

VALDOVĖ:
Taip, baisiai įdomu kodėl?

SENIS:
Nelįsk.
Matai, ir taip kenčiu.
Atidaviau duoklę,
Beliko kentėti.

PRAEIVIAI: nepastebimai atsidūrę greta.
Idiotas.