Monologas gyvenimui

Atiduodu tau savo kūną... tik paimk jį...
Atiduodu savo sielą- čiupk ir nepaleisk iš savo nagų.
Aš maldauju pasiimk skausmą ir aš klaupsiuos prieš tave.
Pasiimk viską: kūną, dvasią, protą, jausmus.
Tepalik man akis ir galimybę gėrėtis.
Ir aš keliausiu.
Regėsiu grožį, skausmą ir gėrėsiuos.
Nejausiu kitų troškimų, kitų geidulių- nieko nejausiu.

Atiduodu tau visą mechanizmą.
Daryk ką tik nori:
Išrink mane po gabalėlį.
Nutėkšk ant gyvenimo konvejerio ir po vieną dalį sudėk į kitą, naują, būtybę.
Padalink mano kūną.
Išskaidyk kraują.
Pertrauk sielos gijas ir atiduok jas kam nors, kas galės džiaugtis. Kam nors, kas nori jausti.
Nes aš  pavargau.
Pavargau nuo skausmo.
Nuo laimės.
Nuo meilės.
Nieko many nebeliko.
Nebėra noro gyventi.
(tik sudėjęs mano dalis kitiems, būk atsargus. Nesuleisk tų žmonių į būrį, kad ir kaip jie vienas kitą trauktų, nes dalys, kurias jiems perdavei atitrūks nuo jų ir susilies į vieną visumą- į mane.
Jie patirs nenumaldomą, nepakeliamą  skausmą. Tokią kančią, kokios dar nieks nepatyrė, tokią, nuo kurios pasliki voliosis ant žemės, rangysis iš skausmo, mirs... aš stovėsiu tarp jų, kęsdama panieką- savo panieką, už tai, kad vėl gyvenu. Šalia manęs kniūbščia gulės lavonų krūva, išsimėtę organai, išsiliejęs kraujas. Ore slankios skausmas ir kančia. Užsiuos mirties, troškus kraujo ir nevilties kvapai.
Aš ten stovėsiu tol, kol jie pus, nes dingti iš vietos kur gimei- nevalia, nes dingti ir nebus noro.)

Arba gali ištraukti mano sielą.
Tuomet turėsi bedvasį mechanizmą.
Jis paklus tau.
Tačiau, kad ir kaip gaila, niekam tai laimės neatneš... tik man.
(nes kūnas be sielos, nors ir geras vergas, vis dėlto tėra indas be skysčio- tuščias indas, kuris bandys save pripildyti, nes jame vis dar plevėsuos gyvybė.
Ir jis siurbs, pildys save. Atimdamas iš tavęs gėrį, blogį, laimę, meilę, geismą, kančią, aistrą, sopulį, siurbs viską, net menkiausius jausmus...)

Leidžiu tau nudurt mane (būčiau dėkinga).
Gali imt mano kūną, dovanoju.
Tik pasiimk!..
(tačiau nepamiršk, jog kraujas užburia. Gali pamest galvą, laikydamas bedvasį mano organizmą per ilgai ir per arti. Atmink- turi būti atsargus, atsargesnis, nei liūtas ieškantis savo aukos, atsargesnis, nei motina traukdama savo vaikus iš kraugerio nasrų.)

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Atiduodu tau save ir maldauju priimk.
Gali pasiimt ir akis, ir norą gėrėtis.
Pasiimk viską, vardan tiesos.
Man jau nieko nereikia.
Nereikia gyvybės.