Dviratis

Ši istorija – apie tuos gerus tarybinius laikus, kuomet buvo įsišaknijusi „mada“ pasiimti tai, kas valdiška ir net privatu.
Viktorija vėlyvą vakarą stipriai spaudė dviračio rankenas ir įnirtingai mynė pedalus. Tamsa, gaubianti šalutines miestelio gatveles, truputį baugino. Norėdama sutrumpinti kelią, nušoko nuo dviračio ir, stumdama jį, bandė prasmukti pro senokai įrenginėjamą namą. Taip iriantis akyla akis pamatė atviras duris, kurios kiekvieną vakarą buvo užrakinamos, o naktimis čia niekas nevaikščiodavo.
Smalsumas nugalėjo baimę. Atsargiai parėmusi dviratį prie sienos ir dairydamasi įsmuko į uždraustą zoną, kur net ir sekmadieniais, kuomet darbininkų nebūdavo, nebuvo galima patekti. Namo labirintus žinojo mintinai, nes sekmadieniais vaikai susirinkdavo žaisti slėpynių, tačiau čia buvo kas kita – uždrausta zona. Taip šlitinėdama Viktorija pakilo į antrą aukštą. Bauginančios tamsos jau nebebuvo, nes laiptinėje, į kurią įsmuko smalsuolė, degė mažutė lempelė. Neišgirdusi jokių garsų, smalsumo vedama ji įsėlino į vieną iš butų. Čia degė jau ryškesnė lemputė, ir ji pamatė, jog čia esama tikro statybininkų sandėlio. Pasieniais sustatytos vonios, klozetai, talpos su medžio klijais, kuriuos pasėmusi į saują Viktorija pajuto maloniai besiritančius per tarpupirščius rutuliukus. Taip ji apžiūrinėjo medžiagas, kurios turėjo nukeliauti į įrenginėjamo namo butus. Nepajuto kiek praėjo laiko, tačiau suzgribusi, kad gali gauti pylos nuo tėvų už vėlyvą grįžimą, tyliai nusileido laiptais ir, išėjusi laukan, pradėjo dairytis dviračio. Tačiau kiek besidairė – jo nebuvo.
Grįžusi namo, ji tyliai nusiprausė ir atsigulė. Tėvai nepasidomėjo, kodėl ji taip vėlai grįžo, tad Viktorijai nereikėjo aiškintis. Kai visi sumigo, ji atsikėlė, apsirengė ir išėjo ieškoti dingusio dviračio, nes žinojo, kad tėvai, neradę jo malkinėje, labai supyks. Šiuokart namo, kuriame ji neseniai šmirinėjo, durys buvo užrakintos. Baimė sukaustė kūną, o galvoje šmėstelėjo išganinga mintis: „Gal kažkas iš tų, kurie buvo tame name, ir pasiėmė dviratį? “ Viktorija žinojo kaip per balkoną galima nukakti į tame pačiame name esantį sandėlį. Kaip sugalvojo, taip ir padarė. Lango būta praviro. Įsmukusi į tą patį kambarį, kuriame neseniai buvo, prie sienos pamatė savo dviratį. Be to, pastebėjo, kad kambaryje nėra kelių vonių, klozetų ir medžio klijų. Tačiau Viktorijos tai nedomino. Atsidariusi balkono duris ji, stumdama dviratį, nusileido į kitą namo pusę, kuri nebuvo rakinama. Parstūmusi namo sunkiai susigrąžintą turtą, pastatė į vietą.
Rytą, kai ji dar miegojo, į kiemą atėjo milicininkai ir pradėjo kažko ieškoti. Mama, prikėlusi iš miego Viktoriją, griežtai paklausė, ką šiąnakt ji iškrėtusi. Mažoji, trindama rankomis akis, girdint milicijos pareigūnams, papasakojo nakties keliones. Tada vienas iš milicininkų rūsčiu balsu paklausė: „Tai kur medžio klijai, dvi vonios,  klozetai, lentos? “ Mažoji pravirko. Ji gynėsi, nes jai rūpėjo tik susigrąžinti dviratį. Milicininkai išėjo nieko nepešę, nes namuose tokio turto nerado, nors apšniukštinėjo ne tik namą, bet ir tvartą, malkinę.
Po keleto savaičių mama piktu tonu pasakė, kad Viktorija šiandien į mokyklą neis, nes teks keliaut į miliciją. Mergytei apmirė širdis. Ji žinojo, kad nekalta, tačiau nežinojo, kad kaip tik tą naktį buvo apvogtas tas nelemtas sandėlis. Inspektorės būta griežtos, tačiau neradus įkalčių, negalėjo apkaltinti vaiko, kuris tenorėjo susigrąžinti dviratį.
Motina, pasirašiusi dokumentą, kuriame pasižadėjo neleisti dukrai vėlyvais vakarais vaikščioti po miestelį, piktai timptelėjo ją už apykaklės ir išėjo. Namuose mergytės laukė griežtesnė bausmė – klūpoti kampe iškėlus rankas ir garsiai kartoti, kad daugiau nevaikščiosianti po statybas. Tai buvo labai skaudu. O vagys netrukus buvo surasti. Pasirodo, vagystę inscenizavo patys darbininkai, tačiau niekšelių planus sujaukė mažo vaiko smalsumas. Jie, norėdami apkaltinti dviračio savininką, nežinojo, kad tai dešimtmetis vaikas, kuris naiviu, teisingu pasakojimu ir padėjo senam, ant pensijos slenksčio stovinčiam milicininkui atskleisti nusikaltimą.
Na, o mažoji Viktorija ir dabar, jau būdama suaugusi, su nuoskauda prisimena nepagrįstus kaltinimus.