Tyla pasėjo tuštumą dviejų pakrančių kriauklėse.
Už lango atsargiai rausvėja horizonto linija.
Kažkoks taurus liūdnumas švyti lempoje stalinėje,
ir aš prie jos liūdžiu. Manęs šypsotis neišauklėsi,
nes mano galvoje susprogstantis Černobylis
nusėda mintimis atokiose pasaulio vietose.
Aš niekad nemačiau, jog rytas vakaro drovėtųsi.
Aš pirmąkart regiu, kaip drąsiai žiedlapėja obelys –
pabalusias rankas į vasarinį dangų ištiesia.
Aš nejučia susivynioju to dangaus paklodėse
ir mėginu atspėt, ar iš tiesų, ar man tik rodėsi
dvigalvis Dievas, atsimerkęs debesų prikyštėse.
2008-06-12 Kaunas