Didis vyras

Didis vyras buvo Bronius.

Didis galbūt ne tiek iš stuomens, kiek iš liemens. O liemenį Bronius turėjo tikrai didį: ne kiekvienos kelnės per tokį sueidavo. Nenuostabu, kad ir šįkart slaptoji priekinė kišenė buvo prasegta. Ne todėl, kad Bronius būtų apsileidęs, tikrai ne, tiesiog užtrauktukas prastas – nelaiko. Marškiniai buvo kiek trumpoki, iš po jų švietėsi vyriškio pasididžiavimas – tiek metų puoselėtas alaus pilvukas. Na gerai, ne pilvukas - visas pilvas. Marškiniai prisigėrę įvairiausių kvapų, kuriuos apibūdinti ar atpažinti būtų labai sunku, galbūt net neįmanoma. Tačiau tai nebuvo jokia problema ar, juo labiau, apsileidimo požymis. Anaiptol, Bronius didžiavosi, jog nepažįstamieji, net ir tvirtai sudėti vyrai, apeidavo jį iš tolo. O draugai buvo supratingi – juk kiekvienas žmogus turi savo specifinį kvapą, ir nieko čia nepakeisi. Maudynės gal nepakenktų, bet ežere vanduo dar per šaltas. Tačiau kai tik saulutė aukščiau pakils, Bronius iškart šoks vandenin ir išmurkdys visas utėles, per žiemą pripenėtas. Gal ir marškinius praskalaus... Bet tai bus po mėnesio ar dviejų, kai vasarėlė įsigalės gamtoje, o kol kas bus gerai ir taip.

Kaimo pažiba.

Niekas nenuginčys, žibėjo Broniaus asmenybė ryškiai. Nebuvo kaime tokio, kuris jo nepažinotų. O ir atvykėliai greit pastebėdavo šį unikalų žiburį, apšviečiantį kartais kiek nuobodoką apylinkės kasdienybę. Garsas apie Bronių  jau seniai pasklido po aplinkinius kaimus, atvykėliai nepamiršdavo pasiteirauti vietinių kaip šis laikosi, naujų nutykimų susižinodavo. Apie Bronių buvo pasakojamos būtos ir nebūtos, tikros ir pagražintos istorijos, jis tapdavo neišsemiama pokalbio tema bet kurioje kompanijoje. Reikia pasakyti, jog šis, tik iš pažiūros eilinis pilietis, nusipelnė viso jam teikiamo dėmesio, šlovės jam tiesiog negali būti per daug. Bronius buvo tokia spalvinga asmenybė, tiek daug nuveikusi, jog tik itin laki fantazija sugebėtų jo portretą paryškinti.

Stipraus balso šeimininkas.

Visiškai nesvarbu, koks metų laikas būtų už lango, saulė ar žvaigždės spindi danguje, lyja ar pusto, ar velniai žino kas daros... Bet kuriuo metu, bet kuriame sodžiuje gali pasigirsti iškilminga daina (turbūt taip reiktų vadinti tuos paprasto mirtingojo ausiai neįprastus garsus), sukelianti tiek daug emocijų žmonių mintyse, prikaustanti net ir abejingiausiųjų dėmesį. Melodija, girdėta daugybę kartų, kaskart pražysta naujai, priklausomai nuo atlikėjo nuotaikos, politinių aktualijų ar mėnulio fazės. Tiek įvairių variacijų vargu ar sugalvotų patyręs scenos dainininkas, kiek Bronius pritaiko savo kūriniui. Nereikšmingi žodžiai dažnai keičiasi (juk niekam nepatinka monotonija), tačiau visada skamba tas pats priedainis: „halo kurdi rudu baranaaa... “  Ką tai reiškia, niekam dar nepavyko sužinoti, bet neabejotinai šiuose žodžiuose glūdi kažkas labai prasmingo, ką ne kiekvienam lemta suprasti. Keliauja per kaimą vyras kaip mūras, dainą griausmingai riaumoja, visam pasauliui nuoskaudas lieja: „Stepo Marytė kalė!... halo kurdi... “

Mylimas vaikų.

Kas gi kitas nupirks keturiolikamečiams alaus ar cigarečių? Taip, teisingai, niekas kitas. Vienintelis Bronius visada galėjo pagelbėti. Toks buvo jo pragyvenimo šaltinis – nuperka pypliui bambalį, tas atsidėkodamas palieka kelis litus ar kelias cigaretes. Per dieną tokių verslo sandėrių įvykdavo ne vienas, o per šventes pajamos į Broniaus kišenę plaukte plaukdavo. Stropus buvo verslininkas – retai kada palikdavo savo darbo vietą krautuvei dar neužsidarius, kartais ir nakvodavo ant to pačio darbinio suoliuko prie krautuvės durų. Juk nesinori kitą rytą pavėluoti į darbą. Visgi reikia paminėti, jog Bronius nebuvo godus savanaudis spekuliantas. Tikrai ne, geros širdies nepaslėpsi. Dažnai jis pats pavaišindavo savo talento gerbėjus cigarete, pasikviesdavo pasišnekėti, rengdavo nemokamus koncertus. Bronius negailėjo patarimų jaunuoliams, dalinosi gyvenimo patirtimi, dėstė vokalo pamokas – jis  suprato, jog nieko šiame pasaulyje nėra amžino, deja, nėra amžinas ir jis. Sunkiai nuspėjamo amžiaus vyras tikėjosi tarp jį apspitusių paauglių atrasti verslo ir koncertų partnerį, o vėliau galbūt ir perleisti tam laimingajam savo, kaimo pažibos, pareigas. Kandidatų netrūko. Ką gali žinoti, galbūt ateityje žibės ne viena asmenybė, o visas kaimas.

Moterys – didžiulis blogis.

Tą blogį savo kailiu patyręs buvo Bronius. Ir jam taip graudu darosi, kai mato jaunus vyrus paskui sijonukus lakstančius. Mena jis, kaip pats, dar neišmintingas būdamas, tą pačią silpnybę turėjo. Ir taip prisilakstė, kad vieną mergiščią netgi prie altoriaus nusitempė. Ligi šiol negali suprasti Bronius, kas jį privertė ištarti pragaištingąjį „taip“ (regis nebuvo girtas anuomet). Įtaria nelaimėlis, kad su pačia ragana reikalų turėjęs. Užbūrė ji vargšą žmogelį, ne kitaip. Jau po savaitės Bronius suprato, kokią kvailystę padarė. Daug mąstė, išeities ieškodamas, net galva paskaudo. Išėjo kartą iš namų susikrimtęs, bet su idėja. Nei kokia buvo toji idėja, nei kur ėjo, nei kada grįžo, Bronius gerai nepamena. Tačiau puikiai pamena, kaip, sugrįžusį namo, pasitiko žmona, išraiškingai rodė kalendorių, klausinėjo kvailų klausimų, į kuriuos tinkamai atsakyti Bronius vis nepataikydavo, vis tai raganai blogai buvo... Po poros dienų, kai uraganas Žmona aprimo, Bronius ryžosi ištaisyti didžiausią klaidą savo gyvenime. Nutaikęs gerą progą, pasigriebė kočėlą ir išvarė tą šėtono siųstą kaliausę iš namų. Taip ramu ant dūšios pasidarė - jautėsi apsivalęs nuo visų piktųjų dvasių, kurios jo namuose nežinia kaip atsirado. Nuo to laiko supranta Bronius, kas per sutvėrimai yra tos moterys, negaili rusiškų nei lenkiškų žodžių jas apibūdindamas ar apdainuodamas. Juokiasi, būna, jaunuoliai iš šios istorijos, bet išmintingas Bronius įsitikinęs - gyvenimas dar pamokys tuos, kurie neklauso jo įspėjančių patarimų.