Pardavėja

Baigėsi pamokos ir aš pavargusi kulniuoju namo. Einu link parduotuvės, nes visada užsuku pas mamą. Bet kažkodėl neinu vidun, sustoju ir žiūriu į ją pro stiklines duris. Pardavėja sėdi, sukinėjasi į visas puses, tai spaudo kasos aparato mygtukus, tai skaičiuoja pinigus. Bet visada su ta keistai prisiūta šypsena. Ji šypsosi kiekvienam: aštuonmečiui, už paskutinius centus perkančiam saldainį, pagyvenusiai močiutei, pamiršusiai akinius ir nematančiai duonos kainos, alkoholikui blizgančiom akim ir drebančiom rankom, jau nebenulaikančiom to dar vieno butelio... Matau, kaip ji atiduoda grąžą ir sako:
      -Prašom, du litai dvylika centų.
      Ir vėl ta šypsena... Štai kodėl ji parėjusi mums nesišypso... Nebesišypso...
      Jau nebeinu pas mamą, kojos pačios neša namo... Kai ji vakare grįžta, įpilu jai arbatos ir klausiu, kaip sekėsi darbe. O ji atsako:
      -Gerai, šiandien viena senutė atnešė man angliškų saldainių- anūkų lauktuvės. Sakė, kad neitų į mūsų parduotuvę, jei aš nedirbčiau... O kodėl klausi?