Kalės kerštas

Vilma, pritūpusi už krūmo, stebėjo girtą kaimyną. Jis tiesiog siautėjo savo namų kieme. Viskas jam buvo blogai: tai kibiras ne taip pastatytas, tai šaligatvio plytelė pakrypusi. Ieškodamas preteksto, kaip sukelti namuose kivirčus, šlitinėdamas, garsiai keikėsi. Pagaliau, pripuolęs prie prieš keletą mėnesių atsivedusios šuniukus kalės, iš būdos ištraukė šuniuką. Šis, tarsi jausdamas, kad šeimininkas blogai nusiteikęs, lyžtelėjo ranką. Kaimynas (pavadinsime jį Jurgiu) dar labiau įniršo: „Dar mat lyzinasi šunpalaikis“. Pro šalį ėjo vyriškis. Jurgis, priėjęs prie tvoros, pradėjo šiam siūlyti šuniuką. Nepažįstamasis sutriko. Šuniuko būta geros veislės, bet „šiaip sau juk gerų šuniukų niekas nedalina“, – pamąstė šis. Kol praeivis mąstė, Jurgis suriko, suėmė šunyčiui už užpakalinių kojų ir, pribėgęs prie ūkinio pastato, keletą kartų trenkė jį į pastato sieną. Šunytis tik viauktelėjo ir užsibaigė. Praeivis tesušukęs „Durnius, visiškas durnius“ pasiskubino nueiti, o Jurgis kaip mat, gavęs alkoholinio adrenalino, atsigulė ant pievutės ir užmigo. Vilma, stebėjusi visą veiksmą, pašiurpo. O juk tas šunytis buvo pažadėtas jai... Skausmo ašaros ritosi veidu. Ne ką geriau atrodė ir šunyčio motina. Ji, tupėdama būdoje, laižė likusius šunyčius, o šuniška širdis prisipildė baimės ir neapykantos šeimininkui.
Laikas bėgo. Jurgis gana greitai suseno, mat alkoholis paliko negrįžtamą pėdsaką. Sušlubavo sveikata. Kartą, būdamas kieme vienas, parkrito. Pro šalį bėgdama ta pati kalė pasišiaušė. Ji staiga puolė gulintį šeimininką ir pradėjo kandžioti. Gerai, kad kalės siautulį pastebėjo Vilma. Šiaip ne taip ji atplėšė įniršusį gyvulį nuo aukos, iškvietė greitąją pagalbą. Kai aptvarstytas kaimynas grįžo namo, nutarė šunį nušauti. Tada Vilma, prisiminusi anuomet užmuštą šuniuką, papasakojo aplinkiniams istoriją ir užstojo kalę. Žmonės suprato, kad motina ilgai širdyje laikė nuoskaudą ir už nužudytą vaiką atkeršijo. Tik kaimynas nesutiko daugiau laikyti kalės savo kieme ir teisinosi, kad tai buvo ne jo darbas, o mažosios kaimynės prasimanymai.
Kalė liko gyventi Vilmos kieme. Dar ne kartą buvo atsivedusi šuniukų, tačiau nuo tol niekas negalėjo prie jos prieiti. Tik Vilmai ji leido mažylius glostyti, laikyti ant rankų ir su jais žaisti. Taip motina kalė atsidėkojo jau ūgtelėjusiai savo gelbėtojai.