Ar gyva Saulė mumyse?

Kodėl taip dažnai kasdienybė ir ta varginanti rutina mus pražudo? Mes pamirštam, kad galime šypsotis, užsidarome kažkur giliai savyje ir negalime ištrūkti...
Negi taip sunku išmokti džiaugtis? Negi būti laimingam reikia ypatingos priežasties? Tiesiog reikia apsižvalgyti aplinkui.. Visur tiek šilumos, saulės, žalumos, mažų vaikų juoko... Kam visa tai? Kad atgaivintų mūsų pavargusias, išsekintas po žiemos šalčių sielas? O gal ne žiema čia kalta? Gal mes patys tapome bejausmiais, nesugebančiais atsimerkti ir pamatyti kokiam nuostabiam pasauly mes gyvenam..
Kaip gražiai žydi medžiai.... Nors ir vėlyvas šis pavasaris, bet saulė vis dažniau ir dažniau lepina mus savo spinduliais ir šiluma. Tiesa, pastarosios dienos neprimena pavasario, tai veikiau „įsibėgėjusi“ vasara, bet ta karščių nenualinta žaluma mums sako, kad vasara dar tik prasideda...
Kaip smagu pareiti po paskaitų į saulės nutviekstus namus, atverti langus ir klausytis kaip krykštauja vaikai kieme. Turbūt jie vieninteliai moka džiaugtis pavasariu, išnaudoti kiekvieną saulėtą akimirką.. Nerūpestinga vaikystė. Kodėl neįmanoma pasukti laiko atgal? Juk taip kartais norėtųsi tai padaryti... Atrasti visa iš naujo, patirti tą džiugesį, nerūpestingumą, tėvų meilę, perdėtą rūpinimąsi...
Deja, laiko niekaip neatsuksim atgal. Šiuo atžvilgiu mes bejėgiai, tačiau to vaikiško džiaugsmo iš mūsų laikas neatima. Visa tai sunaikinam mes patys.. Tik ar pajėgsime tai susigrąžinti?
Kartais taip sunku šypsotis, rasti tą atspirties tašką, kuris trauktų mus iš rutinos, to šalčio mūsų širdyse... Kodėl mes nuleidžiame rankas ir pasiduodam? Galbūt tam, kad ir vėl grįžtume. Grįžtume kitokie: stipresni, įgiję daugiau patirties.
Ką galim pasakyti apie skausmą? Vargu, ar yra tokių žmonių, kurie jį mėgtų. Bet... Tai sveika. Mes išmokstam įvertinti visa tai, kas mus supa ir ką gyvenimas mums dovanoja... Taip mes praturtėjam...
Kodėl bijome verkti? Ašaros malšina skausmą, ramina, mes pajuntam palengvėjimą, nes išliejame tai, kas yra susikaupę mumyse ir grįžtame į gyvenimą vėl pasisėmę stiprybės ir ištvermės. Šių dalykų mums reikia nuolat, kad galėtume džiaugtis ir nepalūžti.
Džiaukimes pavasariu, sugrįžusia šiluma, žaliuojančia gamta, užplūdus liūdesiui, nepasiduokim, mokėkime atrasti tai, kas vėl priverstų mus nusišypsoti...