Kas yra mano „Aš“?

Geriau pamąstę tikrai suprasime, kad svarbiausias žmogaus klausimas, vienintelis objektas vertas mūsų studijų, tiktai kurį išstudijavę galėsime iš tiesų pasijusti Žmogumi – tai mūsų „Aš“. Kas yra mano „Aš“? Kur jis slypi? Ar šis „Aš“ yra susijęs su mano fiziniu kūnu? Į šiuos klausimus šiandien yra tikrai lengviau rasti atsakymą, nei prieš kokius 40 ar daugiau metų.
Jeigu mes paeiliui pakeistume žmogui visus jo vidaus organus, persodintume jam, tarkime, plaučius, inkstus, kepenis ar netgi širdį, tai kas gi atsitiktų su žmogaus „Aš“, ar jis išliktų sveikas? Kadaise buvo manoma, kad persodinus širdį pabustų visai kitas žmogus. Pasirodė – nieko panašaus. Mes jau baigiame įsiskverbti ir į smegenis. Žinoma, su smegenimis didesnė problema. Kur formuojasi atsiminimai, kur jie saugomi? Kur slypi tas mūsų „Aš“? Nors smegenys dar ir nebuvo žmogui persodinti, bet jei ir būtų, mes įsitikintume, kad žmogaus „Aš“ ir ten nėra, kad žmogaus kūne jo iš viso nėra.
Mūsų kūnas yra tiktai instrumentas, kurio dėka mes save dabar jaučiame. Tai reiškia, kad savąjį „Aš“ mes tiktai jaučiame kūno pagalba, tačiau iš tiesų kūne jo nėra. Kūnas miršta, gimsta, gyvena, jis gali būti, jo gali nebūti, galima atpjauti nuo jo didesnes ar mažesnes kūno dalis – nuo to mūsų „Aš“ nesikeičia. Jis nėra įsivilkęs į kūną, tarytum kokia tai dvasia. Ir jeigu, neduok Dieve, žmogus neteko rankos arba kojos, tai nereiškia, kad jo siela, jo „Aš“, dėl to buvo sudarkytas, ar kažko tai neteko. Nieko panašaus.
Mūsų „Aš“ – tai absoliučiai dvasinė substancija. Dvasinė – reiškia nesusijusi su atomais ar molekulėmis ir nepriklausanti kūnui. Galite tai vadinti „energetine substancija“ ar „bangine“ – nesvarbu, kaip jūs ją galite įsivaizduoti, bet tai jokiu būdu nėra kūno sudėtinė dalis.
Vadinasi, manojo „Aš“ fiziniame kūne nėra. Galima pasakyti dar įdomiau, jog „Aš“ – tai aš, o fizinis kūnas – iš viso ne mano, ir tai ne aš. Mes ramiausiai galime persodinti jo organus, ar šalinti kai kurias jo dalis – manojo „Aš“ tai nepakeis. Kūnas – tai tik manąjį „Aš“ aptarnaujantis instrumentas.
Teoriškai, galima žmogui atlikti smegenų operaciją, pakeisti jas kitomis, o jis kaip ir iki tol jaus save. Pasikeis tiktai tam tikri išoriniai pasireiškimai, t. y. įgūdžiai, įpročiai – visa tai kas yra sukaupta iš šio gyvenimo patirties, bet tai nėra dvasinė substancija, o materiali, savybės, kurios dar nėra perėjusios iš materialaus lygio į dvasinį, t. y. iš žinių - į savybes. Šios, žinoma, pakinta.
Ar tai reiškia, kad žmogus po smegenų operacijos suvoktų save esant kažkuo tai kitu? Panagrinėkime paprastesnį pavyzdį. Jeigu mes žmogui duotume kitą kūną, tačiau su tomis pačiomis smegenimis, tai, žinoma, kai kurias funkcijas jis atliks visiškai kitaip, nei anksčiau, nes jo kūnas kitaip reaguos į smegenų komandas ir kitaip jas realizuos. Taigi, tas pats ir su smegenimis. Tačiau jis jaus tą patį save, tą patį „Aš“, kaip ir iki operacijos. Todėl, kad protas yra tik tam tikras funkcijas vykdantis mechanizmas, kaip ir rankos ar kojos, kuris tik aptarnauja mūsų „Aš“, realizuojantį save smegenų, nervų ir visų kitų organizmo sistemų pagalba.
Persodinus organus, ar smegenis, realizacijos charakteris, žinoma pasikeistų, tačiau asmeniškam žmogaus „Aš“ tai nei ką pridėtų, nei ką iš jo atimtų. Tik gal šiek tiek pakistų pats realizacijos aspektas. Panašiai, kaip lyginat šiuolaikišką, ypatingo modelio automobilį su arkliu pakinkytu vežimu. Iš tiesų visa tai – tiktai transporto priemonės, tačiau kokios skirtingos: lėktuvas, raketa, vežimas, mašina, ir t. t. Skiriasi tiktai realizacijos būdai, bet ne pati esmė.
Daugelyje šiuolaikinių filmų, kaip bebūtų gaila, tapusių pagrindiniu kartos mokytoju ir auklėtoju, galima pamatyti, kaip žmogaus „Aš“, arba dvasia (skirtinguose filmuose skirtingai tai vadina) persikelia į kitus kūnus. Tai absoliuti nesąmonė. Tai – Holivudas. Mūsų kūnas su jame esančia širdimi, smegenimis paprasčiausiai tėra toks apvalkalas, kuris padeda pasireikšti vieniems ar kitiems vidiniams jausmams – ne daugiau. Ir nei smegenyse nei prote nėra nieko ypatingo ar antgamtiško – tai tiktai instrumentai.

Tai kam gi tada priskirti mintis – savajam „Aš“ ar fiziniam kūnui? Mūsų kūnui niekas nepriklauso. Kūnas yra grynai funkcijas vykdantis mechanizmas. Jau nekalbant apie valios laisvę, apie ypatingas vykdomąsias programas – visa tai bazuojasi mano dvasiniame „Aš“ ir nuo kūno nepriklauso.
Kadaise mes galvojome, kad mūsų „Aš“ yra sutelktas širdyje. Kai Ch. Bernardas  (Ch. Bernardas 1967 metų gruodį Pietų Afrikos Respublikos mieste Keiptaune pirmą sykį sėkmingai persodino žmogaus širdį) prieš 50 metų darė savo operaciją, tai visas pasaulis laukė: „Ką dabar šitas žmogus jaus? Ką jis išgyvens ir ką turės pergyventi? “ Nieko jam neatsitiko. Atjungė jį nuo jo širdies, pajungė prie dirbtinės širdies aparato, o po to įsiuvo kitą ir nieko tokio. Šiandien tai jau tapo norma. Tas pats bus ir su mūsų smegenimis. Mes galiausiai suvoksime, jog esame ne kūne. Mūsų kūnas yra reikalingas tiktai tam, kad galėtume išreikšti savo vidinį „Aš“.
Egzistuoja kažkoks tai „Aš“ ir šis „Aš“ mąsto, priima sprendimus, o mes jaučiame, tarytum visa tai vyksta mūsų kūno viduje. Lygiai taip, kai mes jaučiame tarytum jaustume širdimi: „Širdis plyšta. Skauda širdį dėl tavęs. Aš myliu tave visa širdimi. Aš nekenčiu tavęs visa širdimi“. Prie ko čia širdis?! Yra mechanizmas, kuris veikia nervų sistemą ir reaguoja į įvairiausius įmanomus jai spaudimus. Todėl mums atrodo, kad mūsų jausmai priklauso vienam organui, o iš tiesų – jį supančiai nervų sistemai – štai ir viskas. Mes tiktai priskiriame širdžiai savo jausmus.
Lygiai tas pats ir su smegenimis: „Mano protas, mano mintys, mano atsiminimai, mano planai – visa tai čia, manyje. Aš tai apdoroju, aš suprantu kur kas vyksta ... “. Taip pat, kaip ir širdyje! Man, tarkime, ima ir persodina smegenis, ir ką gi aš tada pabudęs mąstau: „Man persodino kitas smegenis? Jos pusę kilogramo sunkesnės, ar lengvesnės? Aš tapau protingesnis, ar kvailesnis? Kas čia dabar gaunasi? O kur tada bazuojasi visi mano duomenys? Jie ne manyje! ”. Smegenys – tai grynai skaičiavimo funkcijas vykdanti mašina.
Čia tiktai gali kilti tam tikros mikrochirurginės problemos, kaip jos suaugs su kūnu. Kaip ir su širdimi: jeigu visi kontaktai gerai suauga, tai žmogus nejaus jokių problemų – pabunda po operacijos ir pirmyn su nauja galva, nejaučiant jokių pasikeitimų šioje dėžutėje. Net jei ir visą dėžutę kartu su veidu pakeistų. Tai kur tada mano „Aš“? Pakeitė žmogui veidą, padarė iš jo Apoloną. Na ir ką – jo „Aš“, kaip buvo taip ir liko, tik dabar jį išreiškia šitas Apolonas.
„Aš“ visiškai nepriklauso šiam fiziniam materialiam pasauliui. Absoliučiai! Tai kito matavimo substancija. Apie tai šiandien kalba ir šią problemą studijuojantis mokslas, pavyzdžiui, Leningrade esantis V. M. Bechterevo vardo psichoneurologijos mokslo tyrimų institutas. Ir sveikai mąstančiam žmogui jau nebeliko tokių iliuzijų, kad mūsų smegenys yra sielos buveinė. Jos yra tiktai Aukščiausią programą apdorojantis ir visą kūną valdantis mechanizmas.
Na, o jei žmogus įsimyli be atsako ir jaučia skausmą dėl to, tai kur jis tai jaučia, jei ne širdyje? Savo noruose. O norai yra taip pat ne žmogaus kūne. Tai kodėl tada jis tai jaučia širdyje? Todėl, kad jo širdies pulsas priklauso nuo nervų sistemos ir jis šiuo organu jaučia visų jausmų pasireiškimus. Kažkokios tai ne kūne esančios esybės raišką, realizaciją, veikimą.
Juo labiau, kai žmogus pradeda jausti Aukštesnį pasaulį, tai staiga pajunta, kad jaučia jį visu savo kūnu, tarytum į jį visą kažkas tai įsikūnija ir jis pradeda kitaip vibruoti. Tai kur vyksta tos vibracijos? Visame kūne? Jas taip pat jaučia mūsų nervų sistema. Kaip ir adrenalino išsiskyrimą jaučia visas mūsų kūnas, taip ir meilę. Vadinasi, mūsų „Aš“ kaip ir meilės šiame kūne nėra.