Atsivėrimai. Žydėjimas. Piliarožės (juodraštis)

Aukštaūgės rožės nerožės, gal rožių draugės,
Susukusios akmensvaidžių tūteles sergsti menę.
Žiūrėjo į jus pro mažą langą žemyn karalienė.
Gal Barbora, gal Kotryna, o gal kokia padienė
Kaimo mergaitė, pakviesta patarnauti didžiūnei...
Neliko jūsų darželiuose prie namų, iškeliavot,
Išnykot... Svečios šalies reikia paikam sijonėliui:
Mačiau žydinčias frankuose prie Eifelio kojų.
Iš kur ta puikybė ir noras netverti gimtinėj –
Svečioje šalyje ieškoti prieglaudos savo daliai.
Nustebtų Eifelis pamatęs jus prie savo tvarinio,
Kai plazdate tarp tagečių ir katryčių, išbėgusių
Kartu su jumis, glostyti svetimšalių akį pūstais
Sijonėliais ir puikiom galvom. Linksmai žydėkite
Iš palangių pabėgę į svetimą erdvę, jei noris žavėti
Svetimas akis baltomis, rausvomis miglomis.
Pilies jūs roželės, kur jūsų pilys: sugriautos,
Sulygintos su žeme, kad nė aido nelikę praeities,
Nes jos nemokėjote saugoti ir tausoti ką turit.
Ilgastiebės rožės ne rožės atminties gėlyne
Virpat praradę savastį ir praeities atminimą.