Ne kliedesy išeini
Susitraukusių tolių miražams
Pulsuojant į ertmes
Ištirpusių minčių
Paliktas.
Jau savęs nebeskaičiuoji -
Kiek išleidai vėjais
Į vienintelę salą,
Kurioj ramybė kainuoja
Tik
Širdį.
Pabundi ir sapnas,
Susisukęs į tave, bando užmigti
Trim kartom aiškinantis
Jo prasmę.
O prasmė - tik tavo odos skonis
Ištirpęs ant mano lūpų.
Jis atima žadą,
Išpjauna dailiai
Ir pilnatimi pakabina
ant savo miegamojo lubų.