Amžinas atilsis: V Anima post obitum

Pakutinį kartą apsižvalgau aplink šią šventovę. Keista, viduje tvyro neapsakoma ramybė, absoliuti tyla. Ant kelmo stovi angelas, paskendęs laike, pažaliavęs žvilgsnis stebi mane nieko nematydamas. Sustingusi liepsna pagerbia vėlionį. Bet ji ne vienintelė iš gyvųjų. „Eglės gyvos dar, ir žvaigždės“- sušnabžda samana man į ausį.
  -Čia viskas gyva...
Vaikštau aš pasakų sodo takais, radęs prieglobstį, šilumą ir ramybę.
Kapinaitės kaimo skamba mityse. Žingsnius manus palydi kryžiai trys, kol slenkstį, sulyta, susimąstęs peržengiu...