Stebėjau rėkiančius medžius - žiedai rausvumu išsiriečia ir išsprogsta slyvom. Vaikštau sode ir renku jas, o kojos smenga į kauliukų pūdymą, grimzta rasotuose šapeliuose. Grįžusi paberiu uogas po palange – gal atbaidys kregždes. Mačiau vakar, kaip viską iš kambario susirinko – nuo servetėlių iki šlepečių. Net dešimt porų lakuotų nagučių nuskrebeno grindimis tempdami lietpaltį ir iškeitė į maišelį molinių plokštelių - lizdams. Pagrūmojusi sulaukiau surauktų snapelių, o užmigus delnai ištrupėjo urveliais.
Pusdienį lipdžiau savo miauksmą batonu ir klijavau prie turėklo. Pietums atėjus plykstelėjo melsvumas ir balkonas nugulė aptrupėjusiais ūsais. Susigraudinusi rinkau pėdutes – saldžias, mielines. Pasidaviau. Tik iki vakaro dar bandžiau – badžiau lazda orą, o jos laidė šalia. Ir rūgštynėm nealergiškos – kramsnojo besijuokdamos, žandukai slyvom išsipūtė.
Ir šiandien, grįžusi iš sodo, budžiu prie palangės. Langą užrėmus – o jos stumia sparnais, visas pulkas, net išsiręžę. Parkritusi užsidengiu veidą, o jos sutūpusios lesa slyvas ir viena akimi (pačios vyriausios) stebi. Tik linktelėjau – pakilo, patupdė man ant kaklo vieną mažiuką ir išlėkė. Dar langą seilėm ir plokštelėm nuklijavo – kad kas kitas neįlįstų.
Vėl eisiu į sodą. Kažkur smėlyje mažiukas kuičiasi – auginsiu kate, vietoj sulesto. Jau vakar, mačiau, šakom karstosi ir dėžutė lakuotais nagučiais nubyrėjusi – šypsausi. Lipdysiu ir tave – burnoje vis dar vartosi mielinė pėdutė.