Sielos šviesos užaugintos gėlės...

Meilės gėlės pražysta tuomet kai Sielos šviesa apšviečia mūsų širdis...

  Kelionės... Nesibaigiančios kelionės, kurių metu gali atrasti paslaptingiausias vietas, kuriose ir pats esi pabuvojęs...

  Kiekvieną akimirką, kai  nori susigrąžinti ką nors labai svarbaus, tačiau net neįsivaizduoji kaip tai padaryti, panori prisiauginti angelo sparnus, kurie padėtų nuskristi ten...

  Visos meilės istorijos išskirtinės ir nenusakomos, tačiau kiekvienam svarbiausia sava. Kiek daug poetų ir dainių bandė atkartoti raidėmis, spalvomis ar garsais šį nepaprastą jausmą... Ar jiems pavyko? Manau, kad ne... Tai gali padarti tik pati Siela, kuri save ir išreiškia per meilę. Ši jėga ir yra galingiausia. Ji galingesnė net už mirtį, nes pati mirtis tėra tik nauja pradžia. Meilės jėga yra amžina. Ji kaip saulė - leidžiasi ir vėl kyla, bet niekada nedingsta... Galbūt mes ją ne visada matome, bet tai nereiškia, kad jos nėra. Bet ji gali ir pražudyti, kaip kaitrūs ir negailestingi spinduliai...

  Baltose lelijose susikaupusią rasą išdžiovina tie karšti spinduliai... Tie lašai - viskas kas buvo prieš tai, kurie be pėtsako dingsta nuo vieno meilės kupino saulės žvilgsnio... Tuomet baltosios gėlės gali atverti savo žiedus šviesai, kuri jas glamonės iki jų paskutinės akimirkos... Ir užges lelijos laimingos, nes visą laiką buvo saulės mylimos...

  Naktis apgaubia Saulę, taip kaip Saulė lelijas... Visur amžinas meilės ratas, kuris niekada nesustoja suktis...

  Kai žvelgsi į dangaus pakalnutes, atverk savo širdį Sielos šviesai, kad ji tavyje galėtų pasėti lelijas...