pažadas

Jis buvo potencialus savižudis, o ji dirbo psichikos sveikatos cente psichiatre. Ten jis atsidūrė po eilinio bandymo nusižudyti, o jai tai buvo eilinė darbo diena, eilinės konsultacijos, tie patys, nors ir nauji pacientai su savo tokiom pačiom bėdom ir net diagnozėm. 
      Jis vardu... ne, nereikia, geriau vardų čia neminėsiu, nes tai nekeičia esmės,  vardai nieko nepasako apie žmones, jie tik tam, kad galėtumėme sudarinėti sąrašus ir vesti statistikas.
      Pirma valanda. Ji buvo užsikasusi savo popieriuose - ligų istorijos, psichiatrų diagnozės, psichologų konsultacijų išvados, charakteristikos ir kitoks jau kasdienybe tapęs popierizmas. Ji visai net buvo užmiršusi, kad jai paskirtas naujas pacientas, užsiminėjo savo kasdienine veikla, kaip visada buvo rami ir šalta.
      Jam tai buvo trečias bandymas nusižudyti. Pirmą kartą nušokęs nuo tilto pats išsigando ir išplaukė, antrą kartą pritrūko kelių tablečių, o šį kartą jį iš vonios, su perpjautomis venomis, ištraukė kaimynas iš apačios, atėjęs pasiskųsti, dėl bėgančio iš viršaus vandenio. Prieš tai jis matė daug psichologų, psichiatrų, jam net diagnozavo šizoidinę depresiją, jis  jau spėjo apie juos susidaryti savo nuomonę: „visi jie vienodi ir visai jiems nesvarbu kas tu esi ir kas tau, ir nieko jie iš viso nesupranta apie sielą, ir kartais jiems patiems labiau reikia pagalbos, nei tau. “
      Visi sako, jam pakriko sveikata, kai nuo vėžio mirė jo žmona, jie buvo susituokę tik apie metus ir liga juos abu užklupo netikėtai, kažkokia greitai progresuojanti forma, kurios nesugebėjo įveikti net geriausi šalies gydytojai. Po jos mirties jis pasinėrė į alkoholį ir narkotikus. Tiesa jis net nebuvo jos laidotuvėse, nes niekaip nenorėjo pripažinti, kas jos jau nebėra. Žmonės matydavo jį vakarais vaikščiojanti tamsiomis gatvėmis ir kalbantį vieną. Po kelių mėnesių jo jau nebuvo galima atpažinti. Jis užsidarė namuose, užmiršo darbą, atsiribojo nuo visų jam artimų žmonių, vienas žudė savo skausmą ir netektį. Jo galvoje gyvavo tik viena mintis: kuo greičiau susitikti su ja.
        Jau praėjo du metai po žmonos mirties, dabar jis stovi prie jam paskirto psichiatro kabinėto durų ir laukia, pirmojo susitikimo ir mintyse keikia visus kas tik pasitaiko jo akiratyje:
-Po velnių jau po pirmos, o susitikimas paskirtas lygiai pirmą, kur ta velnio specialistė. Nekenčiu visų šitų specialistų, nekenčiu gydytojų, ciniški, arogantiški šlykštynės.                                                     
      Atsidaro kabinėto durys ir jis pakviečiamas į vidų. Tai ką jis ten pamatė, amžiams paliks antspaudą jo sieloje.  Už stalo sėdėjo jauna, daili, tačiau jau spėjusi žilstelėti, nedidelio ūgio nuostabi moteris.  Ji visai nebuvo panaši į jo mirusią žmoną. Jo žmona buvo aukšta, liekna, juodų, ilgų iki juosmens plaukų gražuolė. Tačiau joje ir buvo kažkas tokio, nuo ko negali atitraukti žvilgsnio. Taip tai žvilgsnis - jų žvilgsniai vienodi.
      Jis neatsimena ką ta diena kalbėjo ji, neatsimena ir ką kalbėjo pats, tačiau jis pirmą kartą po tų neramių dviejų metų, po visų girtų, bemiegių naktų, beprotybės priepuolių pajuto ramybę savyje. Jos balsas, jos žvilgsnis, net jos kvapas jam atrodė toks pažįstamas. Jis pamilo ją, pamilo akimirksniu, nors jam atrodė, kad myli ją jau begalę metų, nuo pat pasaulio pradžios.
      Jis nekantriai laukdavo paskirtų susitikimų, norėdavo ją matyti kuo dažniau. Kai jį paleido iš ligoninės. Jis susitvarkė savo gyvenimą: metė gerti, metė narkotikus, vėl pradėjo dirbti, vėl tapo gerbiamu visuomenės nariu, kokiu buvo prieš tai.  Jis mylėjo savo specialistę, mylėjo tyliai, jis žinojo, kad nevalia peržengti tos ribos – tarp gydytojo ir paciento, tačiau kuo toliau, tuo jų santykiai darėsi šiltesni, net gi draugiški, kol jis neišdrįso pakviesti jos pietų. Jo didžiuliam džiaugsmui, ji mielai priėmė jo kvietimą. Nuo to laiko jie tapo neišskiriami draugai. Kartu dažnai leisdavo vakarus, jis jautėsi laimingas ir visai net nesibaimindamas prisipažino jai meilėje. Išgirstas atsakymas tikrai jam buvo netikėtas: „aš tave taip pat myliu, berods nuo pat pirmos akimirkos myliu... “
      Pasaulis nuostabus ir daugiau nieko taip nesinori, kaip tik gyventi, džiaugtis gyvenimu. Jie apsigyveno kartu, kūrė ateities planus, svajojo net apie vaikus. Kol viena rytą ji nepasijuto blogai ir neapsilankė pas gydytojus.
      Diagnozė buvo žudanti: „vėžys -  paskutinė stadija, darysim viską, bet nieko pažadėti negalime, dabar viskas Dievo rankose. “
      Ji grįžusi namo, nieko nesakė, susirinko visus daiktus, ir išėjo, paliko jį taip ir nepasakius tikrosios priežasties. Ji puikiai žinojo, kad jis to daugiau tikrai neištvers, norėjo apsaugoti jį, tad paliko ji tyliai, tik parašė laiške,  kad tai kas nutiko buvo klaida, kad jų santykiai neturi ateities ir iš viso, kad nemyli jo ir niekad nemylėjo, tiesiog buvo su juo iš gailesčio, ir grįžtanti dabar pas buvusį savo vyrą.
      Nežinia kas labiau butų jį sužlugdę, ar žinia apie ligą, ar štai toks paaiškinimas. Ne, nepasinėrė jis atgal į alkoholizmo ir narkomanijos liūną atgal, tačiau tapo apatiškas viskam, viskam kas aplinkui, prarado pasitikėjimą žmonėmis ir vėl jo sielą užvaldė suicidinės mintys. Šį kart iš nusivylimo ir nuovargio, ir egzistencijos beprasmybes. Tačiau jis gyveno toliau, be jokios minties ir tikslo, net nemąstydamas – kam ir kodėl?  Kol vieną dieną jo neaplankė buvęs jos vyras, kuris „nušvietė“ jam situaciją. Tačiau jau buvo per vėlu, kaip sakė gydytojai, viskas jau buvo Dievo rankose. Beliko tik melstis ir laukti TOS dienos. Jis paskendo ašarose, suprato jos auką, suprato savo menkumą, nes jis jau buvo bepradedąs nekęsti jos, suprato savo bejėgiškumą. Jau buvo be einas pas ją, gal būt tam, kad pamatyt paskutinį kartą, tačiau vietoj to nuėjo į bažnyčią, kurioje niekada nebuvęs melstis, nebent tik nueidavo kaip turistas pasigrožėti architektūra, meno kūriniais  ir interjeru.
      -Dieve, aš nemoku melstis ir niekad to nedariau, esu menkas ir nevertas tavo malonės, niekada tavęs nieko neprašiau, net kai mirė mano mylimoji žmona, nieko tavęs neprašiau. Bet dabar prašau vienintelį ir paskutinį kartą. Prašau sudarykime sandėrį: tu ją palieki gyventi, o vietoj jos pasiimi mane, jei ten jau užsakyta vieta. Sutarkim - gerai? Ji lieka čia, aš vietoj jos. Žinau, kad nesu tiek geras ir doras kiek ji, bet prašau tavęs Dieve, maldauju, pasiimk mane, nesvarbu kur, nors ir į pragarą devintą. Aš keičiu savo sielos amžinatvę į jos gyvenimą, ar girdi Dieve. . .
        Jau daug laiko prabėgo nuo tos dienos, jau ir baigia užgyti visos sielos žaizdos.
        Ji gyva, ji pasveiko. O ar gyvas jis? Jie nėra kartu. Jis taip ir neaplankė jos, daugiau niekada jos nematė. Ji net nežino, kad jis žino tikrąsias jos išėjimo priežastis. Jie gyvena kas sau, savo paprastus gyvenimus ir bando būti laimingi, būti laimingi iš naujo.
        Bando toliau gyventi ir jis.. Jis dar kartą vedė, susilaukė dukros. Jis gyvena ir yra laimingas. Tačiau jis žino kad ateis tas metas, kai reiks mokėti skolas ir tesėti pažadus.
        Tačiau niekada negali žinoti kada teks tesėti pažadą, kada ateis Dievas pasiimti savo dalies? Gal tada kai mažiausiai to lauksi? Gal tada kai busi laimingas ir net užmiršęs apie visus kada nors gyvenime duotus pažadus ir tą svarbiausią pažadą duotą Dievui?
        Nesvarbu kada, bet ateina pažadų tesėjimo metas. Nesvarbu kada, bet pažadus tiesėti reikia.