Pegaso sparnai stebuklingi...

Skrydis... Nors sėsk Pegasui ant nugaros ir leiskis su juo į Laisvės kelionę... Minčių Laisvės...

Švyti... Tiesiog švytėte švyti jo sparnai... Pakilęs virš realybės ir melo, virš purvo ir neteisybės. Jis švarus, o tu?

  Kai kurios kelionės niekada nesibaigia, jos trunka tol, kol tu neprieini durų. Bet niekas nesakė, kad tu turi eiti! Gali plaukti, gali net ir skristi...

  Viską gali tas, kuris žino ir tiki savimi. Net pagyti gali, jei norėsi ir tikėsi. Magija? Ji galinga ir tikra tiek, kiek tu leidi jai išvysti materialiąją šviesą. O kokios spalvos ji bus - priklauso tik nuo tavęs... Bet neužmiršk, valdovu gali tik įsivaizduoti esąs, bet juo niekada nebūsi, tu tik šiaudus kilnoji:)

  Prieš tai, kai supranti kas esi, daug laiko praeina, daug bedugnių ir nuosmukių... Purvo ir melo vandenys šleikštūs, bet juk vistiek žinai, kad kažkur toli, galbūt ten, kur skrenda Pegasas yra tai, dėl ko tu ir murgdaisi dabar šioje bjaurybėje... Nežinodamas šalčio skonio, nesuprasi ir karščio...

  Pažvelk į dangų (aš nežinau kas tavo dangus), ar matai Jį? Jis jau skrenda... Jis jau pakilo...

Šaltinis.. Tyro, švaraus ir gaivaus vandens šaltinis nuplaus purvą, kuriame tiek laiko mirkai... Atgaivins jau pradėjusią merdėti tavo nemirtingą sielą... O tuomet galėsi sėsti jam ant nugaros ir skristi... Skristi virš...

  Žemė yra nuostabi, ji įvairiaspalvė magija, kuri visa sugeba tilpti ant Pegaso sparnų, ji laisva, ji skrenda, o kartu skraidina ir mus...




    Prisimenu, kai buvau ketvirtoje klasėje, mums reikėjo rašyti knygą. Aš parašiau „Pegaso Sparnai Stebuklingi „. Tai buvo knyga apie mergaitę Miją, kuri gimė tą pačią dieną kaip ir kumelaitė Emi... Bet tai buvo nepaprastas kemeliukas, tai buvo pegasas... Knygoje pasakojau apie jų draugystę... Bet syki Mija susirgo mirtina liga... Emi ją išskraidino ten...

  Keista... net nežinau, kodėl dabar būtent prisiminiau tai, ką taip seniai rašiau:)

Bet tai kas įstringa vaikystėj, lieka amžiams...