kaip šernai dirvonus kniso

kaip reikiant pasiilgau tavęs, o Mase Pilkoji,
man trūksta vėl žodžių tavųjų...
be tavęs nebesijaučiu Visiškas Nulis.

norėdamas vėlei gaut tavo nektaro gardžiausio,
kuris man suteikia gyvenimo džiaugsmą,
aš vargšas, klūpantis ir apsiseilėjęs iš susižavėjimo ,
meldžiu išklausyti istoriją maną...

turėjau aš lauką apsėjęs gardžiausiomis bulvėmis

aš joms dainuodavau vidutiniškai ilgais pavasario vakarais
ir kur... kas ilgesniais vasaros saulėlydžiais
nešdavau vandens savo srėbtuvėje
akėdavau dirvos paviršių aštriais savo nagais
didžiavausi prieš kiekvieną: turiu bulvę ne vieną...

taip aš praradau regėjimą, tėvą ir tris paršelius,
kurie taip ir nesulaukė derliaus...

tik kartais girdžiu, kaip kas nagais lyg žemę žaloja
ir kremta smagiai mano sėtąją bulvę.