Vidurvasaris. Saulė linksmai krykštauja zenite ir barsto savo juoko trupinius. Įkaitusiame ore tvenkiasi nematomi debesys. Abejonių ir nemeilės...
Savo irštvoje pabunda tamsos žvėris. Jis ima nepaliaujamai laižyti mano pasaulio sienas ir piktdžiugiškai šypsosi. Prapuola jaukumas ir šviesa. Nesaugu jau... Aname pasaulyje irgi kažkas pasikeitė. Ar tik ne tai ir prikėlė tamsą? Nebejaučiu iš Josios pasaulio sklindančios meilės, rūpesčio... Nebematau nusidriekusių šviesos gijų. Ji nebeglosto manęs, nesikalba...
Jos nerimas lyg piktas smauglys veržiasi ir į mano kūną. Girdžiu it būgnas dunksinčią Jos širdį. Nervingų žingsnių aidas pasklinda kampuotoje abejonėmis persisunkusioje erdvėje.
Pasislepia saulė. Viską užgula pilki neapykantos pritvinkę debesys.
Ji vis neglosto manęs...
Neseka pasakų...
Tik įnirtingai vaikšto pirmyn ir atgal. Vis garsėjanti šėtoniška muzika drebina mano pasaulį ir priverčia susigūžti nuo vis stiprėjančių smūgių.
Man skauda...
Ar girdi?!
Staiga ima virsti dūmų kamuoliai. Jie gyslotomis rankomis lyg replėmis sugniaužia mano liauną kaklą. Ji su malonumu vis giliau ir giliau įkvepia tos bjaurasties. Apie mane Ji jau nebegalvoja... Sunku kvėpuoti... Mano pasaulis apvarva dvokiančia derva. Aš papilkėju ir sumenkstu... Mama, kodėl tu su manimi taip žiauriai elgiesi?! Kodėl siunti man mirties ledinį alsavimą?!
Kažkas sudūžta. Pasipila šukių kruša. Sugriaudėja džeržgiantis vyriškas balsas. Mano tėvas?! Gal... Ji garsiai nusikeikia. (Nors niekada to nedarydavo). Skaudžiai trinkteli durys. Suvirpa lango vyzdžiai.
Rankos ir vėl nepaliečia manęs... Negirdėti ir Jos švelnaus balso... Apsunkusi tamsi erdvė vis labiau ir labiau slegia mane...
Ūžteli neaiškaus dvokiančio skysčio lavina. Deginantis skausmas be paliovos tvilko mano silpną kūnelį... Tamsa...
Ji jau niekada manęs nebeglostys... Nejaugi niekada ?!
Smūgis. Kresteliu ir daugiau nebepasijudinu. Skubūs žingsniai kapoja akmeninį grindinį.
Lauke šėlsta audra. Perkūnas smaigsto erdvę žaibų ugninėmis strėlėmis.
- Ar jūs visiškai apsisprendusi? - suriaumoja nepažįstamas balsas.
- Taip.
Taip...
Taip...
Dar vienas smūgis man. Paskutinis.
Pulsas smilkiniuose...
Sukepę abejonės lašai po kojomis sutrupa į dulkes...
Jaučiu į savo mažytį pasaulėlį įsiveržusio metalinio grobuonies smarvę. Skausmas. Viską užvaldantis... Nustelbiantis...
Padvelkia sielą stingdančiu šalčiu. Ant kampuoto varveklio pakimba neištartas KODĖL...
Kada išvysiu Tave, Mama? Kada paliesiu Tavo plaukų sruogą, besisupančią ant mano blakstienų? Kada apkabinsiu Tave mažytėmis aksominėmis rankytėmis? Norėčiau dar apglėbti delniuku vėjo nugairintą, švelnią Tavo ranką... Bet...
KADA, MAMA?