uostas bus čia:
glitūs akmenys, tylos nepažinę
kur upė
apsigalvoja ir metas į dešinę
sausuma kelio nebėr –
mano miestą praaugo alyvos
varnos čionykštės, sakytum
oktava aukščiau
o stabtelėjęs vyras
ūmai nebe svetimas -
tai įsitempus antena
traukianti kvapus
gaudo kol išuosto
visa, kas virpa aplink
kol iš uosto
žengia srovėn, įžeminęs savąjį kvapą
ir leidžiasi
laikomas švyturiu