Dervos duobė. Aukom.

Tvenkiasi debesys, o aš klūpau prie burbuliuojančios dervos duobės ir bandau įžvelgt kokią gyvą esybę. Kažkas kyšteli – ranka? Nusipurtau - čiuptuvas, paėjusi atsisėdu toliau ir pešioju išdegusią žolę – po trijų dienų likę tik aplamdyti stiebeliai. Atsidūstu - atsisakiusi, kas man priklauso, atėjau jo. Be prašymo, be leidimo – išdrįsau.

Derva sušnypščia, ant krašto išliaužia gleivėta būtybė. Priėjusi apverčiu ir užgniaužia kvapą – įkypos akys limfmazgių kamuolyje. Susiraukusi atsinešu pagalį ir bandau įstumt padarą atgal į duobę. Jis gargaliuoja.
- Ne tave šaukiau, lįsk atgal, bjaurybe, - murmu, o jo akys išsiplečia ir praryja viena kitą.
- Kokio velnio vaiko čia lauki? – supūkščia ir ima lipti mano ranka. Sustingusi jaučiu jo šlapią papilvę - banguojančią tarsi sraigės filė ir pulsuojančią limfa.
- Pažįstamo.
- Neištrauksi, o oo, net negalvok, – jis juokiasi ir mekena, o iš limfmazgių formuojasi veidas. – Jam čia patinko, pats mačiau. Prakeiktasis. Skausmas! Kančia! Beprotybė!
Trenkiu gyvį į duobę ir matau skęstančius kontūrus – savo nuodėmės, kad pabandžiau išdrįsti. Raunu žolę ir metu į smalą – atsisakau savo užmačių, tik sulygint ją su žeme, kad neliktų nė juodos smiltelės, nė dvoko tvaiko. Teplaidosiu pati jį žemėje, tegul – ir rankos nusvyra. Nepajėgsiu.
Vėl suklumpu ir laukiu. Tolyje mirguliuoja mėlis. Stebiu, kaip jis sproginėja mažyčiais purslais ir pažyra jūra – o tai tebuvo mano ašaros. Išneščiau jį iš čia savo rankomis. Nužvelgiu jas – sausas ir sutrūkinėjusias. Pasiryžtu – pasilenkusi virš smalos, įkišu vieną pirštelį, antrą, trečią. Kažką užčiuopiu ir, pagriebusi už pakarpos, traukiu.
Suanglėjusi katė. Ji atsitupia ant paskutinio žolės kuokštelio ir laižosi kailiuką – liežuvėlis paišinas paišinas.
- Dėkoju, - ji šypsosi. – Bet mielu noru įstumtum mane atgal, tiesa? – ji užšoka trupančiom pagalvėlėm man ant nugaros ir prisiglaudžia. - Išeitum ir paliktum. Neišbris jis iš čia.
- Ateitų, jei tik žinočiau, kaip pašaukt, - susikaupusi nustumiu ją ant žemės ir vėl kišu ranką į dervą.
- Tai šauk, - katė atsidūsta, - O manęs niekas nešaukė. Niekam nereikėjo. – Ji viauktelėja. – Laimingas tas.
- Ne, - purtau galvą. – Jis net nežinojo, kad esu. Ir nepažintų. Tegul nueina sau nepasisveikinęs, tik kad ištraukčiau.
- Bet tu atėjai, - ji spragteli nageliais. – Aukom.
Ir nuliuoksi. Pažyra juosvas smėlis.
Suima skausmas – kas iš to? Aš net nežinau, ko ieškau – žmogaus ar šešėlio. Imu rėkti.

Ir jis išnyra. Tik iki menčių, bet dervos purslai verčiasi per galvą, kaklą ir pečius. Nusikeikiu limfmazgio žodžiais:
- Pragaro vaike, - ir imu jį traukt, pagriebusi už plaukų, o jie tik pešasi ir lieka mano saujose.  Tas nusipurto ir žvelgia į mane.
- O kam?
- Išlipk, - maldauju. O jis nusijuokia aimana:
- Čia šilta. Žemėj taip nebuvo.
- Tu nematei jos! – rėkiu ir draskau limpančius pečius – pirštai apsivelia juodais gumulais. Jaučiu, kaip mėlis vėl ima sproginėti mano akyse ir putoja, nukritęs ant žemės. – Aš neišeisiu, nepaliksiu.
- Ne man, - ir ruošiasi nerti. – Žinai, pats pasirinkau.

Ir dingsta. Tiesiu ranką, bet į ją įsitveria iš kažkur atsiradusi katė – ir tempia mane atgal. Tik žingsnis – guliu pievoje, o tvaiko nė kvapo. Tik pirštai – juodi angliukai ir niekaip negaliu atplėšt vieno nuo kito.
- Laimingas, - kartoja žolė, medžiai ir debesys. – Pasirinko.