Monologas

Monologas

Aš niekada nepabundu.
Begėdė be gėdos begėdiškai
tuščiuose dienose ištirpstu,
o jos bėga šalin, bet netolsta.
Kažkas šaukia,
anemiškas balsas:
- Ei, širdie, ko tu trokšti?!
Atsako:
- Vilties gęstančią žvakę užpūst;
nekankinti savęs, nekankinti kitų;
be tavęs aš svajoju uždūst!

Miegok. Tik rytoj nepabusk,
nekvėpuok, virsk sapnu,
be pykčio,
be pykčio, be žodžių, minčių,
spalvų ir kvapų...
Sapnu.

Tau dainuosiu lopšinę:
Aš tavęs nekenčiu,
Aš savęs nekenčiu,
Aš tavęs nekenčiu...