Atsivėrimai. Žydėjimas. Našlaitės (juodraštis)

Gailestingai, tiriamai, su nerimu, bet ryžtingai
Žiūri liūdni veideliai į kiekvieną praeivį,
Tarsi tikisi atsako paprašę pagalbos. Skvarbios,
Liūdnai išraiškingos akelės vis laukia ir laukia.
Bedalės, kurioms likimo skirta nuolat liūdėti.
Linguojat, supatės į vėjo šuoro ritmingą taktą.
Kapų gėlės, mylinčios ir liūdinčios artimųjų,
Į anapus išėjusių ir niekad negrįšiančių,
Mėlynos kaip vakaro šaltas dangus ar baltos
Kaip moterų kasdienės perkelinės skarelės.
Dar ir gelsvos su kančios išraiška sename veide
Ir vaškiniu žvilgsniu, palydinčiu kiekvieną jauną
Lyg pavydo angis slėptųs už nejaukaus nužiūrėjimo.
O melsvos lyg būtų bekraujės, pamėlusiais veideliais.
Tik aksomiškai rudos primena dvaro ponišką kiltį,
Kaip minkštos sofutės, pagalvėlėmis apkaišytos.
Su liūdesiu saugo jos rimtį išėjusių į erdves
Ar tai būtų turtingi, jauni ar seni, ar pragėrę šią būtį.
Amžina atmintis jiems našlaitėlių akių liūdnumo.