Susisuku ant žaibolaidžio ievų lizdą ir įkišusi nosį laukiu lietaus, kai sušlapusio metalo kvapas pasidaro saldesnis už nuo rūgšties perštančią odą. Kiek šnopuoju iš pykčio – pirma diena ant stogo, kai išvijo nuomininkė. Išsižiojo pastebėjus, jog su arbata sugurkšnojau visą jos rytinę sieną. Slepiu delne plaktuką tinkui daužyti ir spjaunu žvyru į gatvę – o siena visai nebuvo skani. Vieni E ir pelėsiai, o išvijo! – ir tempiu lūpą iki pat menčių.
Apačioje kažkas sulaluoja. Kišu galvą per lizdui stogą atstojantį makaronų sietelį ir paleidžiu į jį plaktuką – gyvas, sucypia. Ir toliau laluoja, plėšdamas šaligatvio plyteles, bei kišdamas jas į savo kuprinę.
- Ką veiki, broleli? – spjaunu atrytą tinko plokštelę. Pakelia galvą. Gražu – mintyse susuku jam popierinę kepurę.
- Lopšinę dainuoju.
- Man? – ir šypsausi, koja trindama paausį. Jis siūbteli, cakteli ir pakelia vieną plytelę, sviedžia man ją į lizdą. Jaučiu, kaip pramušta galva svyra, bet pastumiu plytelę po viena šakele ir pamoju:
- Pagavau!
- O lopšinė plytelėms. Iš jų butą statysiuos. Šeimininkė raktus atėmė, būsiu dabar jau sau.
- Jau sau! – stebiuosi. Bendro likimo. O jo lūpos - prisimerkiu - medinių rakščių pilnos.
- Su arbata? – baksteliu į orą.
- Tik vieną spintą. Bet su brendžiu, - apsilaižo ir dingsta.
Graužiu plytelę ir liūdžiu – lyjant žaibas nuvytino visas lizdo šakeles. Žvilgteliu į delną, kuriame prieš trenkiant tikėjaus užsivirint vandens arbatai, – skylutė, mažai įžiūrima, bet pirštą prakišt įmanoma. Gal su brendžiu ir skaniau, atsidūstu ir stebiu ant kito daugiaaukščio kylančią būdą iš cementinių kvadratėlių.