Sena nuotrauka

  Kažkas kažkada pasakė: "Gyvenimas - skaistykla, kelias tarp pragaro ir rojaus." Tai kodėl metams slenkant darausi vis purvinesnis? Tyro vandens ištroškęs... Nuotrauka ant stalo - kaip sapnas. Po tiek laiko mano veidas joje išbluko... aš pats išblukau kasdienybėje. Kai miršta mūsų sapnai, mirštame ir mes. Ar dar galiu prikelti seniai palaidotus šešėlius?.. Rodos, mes šypsomės, mama!
  Nepamenu tavo šilumos. Įamžinti atvaizdai skirti tam, kad prisimintum. Tarsi kokie raktai nuo apdulkėjusių skrynelių galvoje. Į jas viską sudėjau, užklijavau etiketes. Nuotrauka atrakins pamirštą. Nesugrąžinamą... Kada vaikystė išplaukė, išsprūdo iš delnų? Kai pirmąkart pamelavau... kai pirmąkart pamilau... kai netikėtai supratau jog klystu. Kodėl nesustabdei manęs? Dabar lyg skandinamas aklas šunytis kapanojuosi tamsoje, kad išnirčiau ir pajusčiau tavo rūpestį. Bet du kartus negimstama... Amžinas gyvenimų variklis - laukimas. Tekantį laiką tereikia supjaustyti į atkarpas. Eiti nuo taško iki taško ir taip toliau. Suvokus, jog nebeliko ko laukti, jog nebėra daugiau taškų, kraujas stingsta gyslose... Kai paimdavai mane ant rankų, sakydama, kaip greitai augu, nematydavau slepiamo liūdesio tavo akyse. Taip laukiau, taip norėjau būti didelis, tačiau tu nelaukei. Jei tik tavo rankos būtų sulaikiusios dienas... Man liko tik tuščios saujos nakties tylos.
  Pridusę žibintai nebyliai spokso pro langą. Jie neperpranta mano kliedesių. Prie ko man prisiglausti? Net nežinau kur tavo kapas. O gal tu nežinai kur manasis... Palikęs namus puoliau į gyvenimo mėsmalę. Mėgavausi laisve, o tuo metu pasaulis iš lėto traiškė mano kaulus. Nesuvokiau, kad tuščios grimasos niekad neprilygs nuoširdžiam vaiko juokui. Tu palikai man skausmingą laiko tėkmės pajautimą. Turėdamas jį, negaliu užmigti, sapnuoti... sugrįžti. Meilė - gebėjimas sustoti, nors trumpam. Aš užmiršau mylėti.
  Jauna moteris, laikanti sūnų ant rankų... Kodėl jų atvaizdai spinduliuoja laime? Per didžiulį skausmą kadaise, pradžioje, atplėšti vienas nuo kito. Ištartas pirmas žodis - bus galima skaudinti. Išdygęs pirmas dantis padės įkąsti. Žengtas pirmas žingsnis leis pabėgti. Bet vėliau- kai prasidės nuožmi kova su aplinkybėmis. O vaikystėje viešpatauja naivumas. Vaikystėje šypsena, tas neklusnus zuikutis, žaidžia sulėje... Mūsų saitai nutrūko dar kartą... be apnuoginto skausmo. Išsiskyrimas su bežodžiu pritarimu lemčiai. Ar tu verkei? Ar šaukei ant nenutylančio laikrodžio tiksėjimo? O gal palaiminai? Širdy atgaivinu tik tylą, kurioje neištarti žodžiai krito sunkiais akmenimis. Tylą neištrintoje akimirkoje... Nuotraukoje be neišvengiamos nuojautos. Juokiausi mamos glėby, nežinodamas, kad rytoj bėgsiu ir neatsigręšiu. Rūpėjo tiktai kada išskris paukščiukas...

  Jūs manęs nepažįstat? Aš - pilkas žmogeliukas. Tipenu purvinom miesto gatvėm iš dėžutės į dėžutę. Mėnuliui išpažįstu nuodėmes. Tarnauju pasaulio valdovui. Jo vardas - abejingumas... Vaikas nuotraukoje? Ir moteris? Nežinau... Aš nežinau jų. Bet, atrodo, žinojau.