Ūmi pabaiga

Ūmi pabaiga
   
    Šešėlis apsisuko aplink medį – praėjo dar viena diena.
    Kažkas skubėjo namo, į savo šalį, kur žmonės panašūs į vabalus. Jų sudėtis mažai ištyrinėta, neįprasta: proto, grožio, pinigų trūkumas ir postsovietinio luomo kompleksų perteklius. Dėl tokios keistos sudėties, šie žmonės kitos sudėties žmonėms save rodydavo per padidinamąjį stiklą. Galiausiai sudegdavo. Tokius vabalus ir aš gaudydavau, vaikystėjė, paguldydavau ant suoliuko, per tą patį padidinamąjį stiklą nukreipdavau į juos saulės spindulį ir laukdavau, kada pradės svilti.
    Laimei, šioje šalyje dega ne vien žmonės, bet ir pastatai, atitolę nuo centro ne daugiau penkių kilometrų.
    – Ir kodėl šią šalį Lietuva vadina? – pagalvojo Kažkas ir įkvėpęs gatvės oro pasuko kairėn.
    Gedimino prospekte 53, užkliuvo už skelbimo: „Parduodu sielą Velniui. Nieko neprašau mainais“.
    – Kas aš esu? Velnias, dievas ar koks kitas Niekas?  – sudvejojo Kažkas ir įkvėpęs gatvės oro greitai pasuko į dešinę.
    Ėjo Baltais takais – pas Baltą mirtį kitais nekeliaujama. Aplink Baltąją mirtį ratu susėdo Raganos ir Raganiai, ir žaidė rusišką ruletę.
    – Šiame žaidime nėra draugų – tik bendrininkai. – pagalvojo Kažkas ir įkvėpęs gatvės oro žengė į priekį.
    Pakeliui atsidurė pusiaukelei Rasų. Čia pamatė tuos, kurie plaukė pasroviui ir prieš srovę, tuos, kurie nemokėdami plaukti išdidžiai nuskendo, matė ir tokius, kurie nemokėdami plaukti, skandino kitus, tačiau ne vienas iš pastarųjų nepasiekė kranto. Liko jie amžinai įšalę Stikso upės vandeny, kuris nebeatspindi dangaus ir pražudo viską, kas slypi jo gelmėse. 
    – Nūdienos beprasmybė. – pagalvojo Kažkas ir įkvėpęs gatvės oro leidosi bėgti atgal.
    Urbanistinių peizažų fragmentuose miegojo nelaimingi žmonės, socialiniai žaidimai, sauja vaistų nuo vienatvės, masinės psichozės ir kiti neatpažįstami objektai. Miegojo ir gyvenimas, todėl Kažkas galėjo išgirsti save ir didžiausią pasaulyje prakeiksmą – Sąmonę.
    Kažkas pažadino kitą Kažką, nes kitas Kažkas užmigo nežinodams, kam rytoj pabus. Kažkas manė darantis gerą darbą – žadindamas iš Nežinios kitą Kažką, bet šis pabudęs išsigando, jog pabudo. Kambary sukosi daiktai – ne galva. Ar Kažkas turi galvą?
    – Žmonėm įtikti neįmanoma. – pagalvojo Kažkas, įkvėpė gatvės oro ir žengė toliau. Bet – ne. Nežengė. Suklupo, nepasiekęs namų.