Edvardas Rudys
Lovliai ir raganos
1. Lovliai atsibunda
Mantas mažas, ėjo tik penktieji. Jo galvelę puošė gražūs, ilgi plaukai, kurie dienos šviesoje spindi gelsvu sidabru. Akelės žydros ir labai gyvos: jos viską mato, o maža burnelė užsibaigianti putliomis raudonomis lūpelėmis senelio vis klausinėdavo ir klausinėdavo:
— Iš kur tie Lovliai atsirado ir kaip jie galėjo atsigauti? Kas juos padarė ir atnešė į mano žaislų dėželę? Ar tikrai šią naktį jie buvo išbėgę į lauką?
— Buvo, buvo,— sako senelis,— neseniai prieš tau atsibundant ir tesugrįžo...
— Tai papasakok, kur jie buvo?
— Taigi vakar vakare tie trys lovliukai — tie spalvoti žmogeliukai, kurie didumo sulig tavo rankele ir teturi vieną koją, o galvelės panašios į mažų švelnių kačiukų, kai tu užmigai, atmerkė akeles ir pradėjo šnekėtis.
— Tai kaip jie be kojų paeina?— nenustygsta Mantas.
— Jie šokinėja kaip žvirbliai, tik ant vienos kojos, bet už juos daug aukščiau. Jei gerai atsispiria, tai lengvai peršoka devynaukštį namą, o į tolį lekia tiek, kiek ilgas visas mūsų kiemas. Štai kokia stipri jų kojelė. Taigi jie pabudę ir kalbasi:
— Juodžiau,— sako Mėlynasis lovlis,— užteks tau parpti, atsibusk. Artėja Kalėdos, visi ruošiasi uždegti eglučių žvakeles, atnešti vaikams dovanų, o mes taip ir pramiegosime, nepasirūpinsime Manto eglute? Juk jis yra geras berniukas ir mus kas dieną, baigęs žaisti, gražiai paguldo į savo dėželę ir užmigdo.
— Kad jis vakar bekariaudamas su indėnais man labai šonus nubraižė ir aš dabar negaliu nė pasijudinti, visi pašaliai baisiausiai skauda... Eikite į kelionę su Žaliuku, aš pailsėsiu ir per naktį pasigydysiu...
— Na, brolau, ir nusišnekėjai. Reikia eiti visiems trims ir tai kažin ar atnešime visko, ko reikia Kalėdų šventėms ir Manto apdovanojimui?..
Jų pokalbio jau klausėsi vos akis praplėšęs trečiasis lovlis — Žaliukas. Matydamas Juodžio užsispyrimą ir nerangumą, sušuko:
— Ak, tu tinginy! Visada taip!.. Kai žaisti šiltoje troboje ir gulėti, tai jis visada pirmas, kai prie darbo — tai paskutinis. Greičiau kelkis nenaudėli, išsimiegosi kitą kartą,— ir pagriebęs už apykaklės tik švyst — išmetė iš dėžės jį į aslos vidurį. Žaliukas buvo labai stiprus ir kai jie eidavo imtynių, tai net abu sukibę negalėdavo jo įveikti.
— Pasimankštink, apšilk ir tuoj pat iškeliausime...
— O kur šuoliuosime?— matydamas, kad nebepasiseks išsisukti, klausia Juodžius.
— Kur, kur? Žinoma į mišką... Juk Pinčius sakė, kad už didžiojo prūdo pamiškėje po nakties dvyliktos valandos po didžiuoju ąžuolu šiandien rinksis viso pasaulio laumės ir raganos. Jos prieš Kalėdas taip pat žadėjo linksmintis, net laužą sukurti, šokti ratelius, dalytis visokiomis stebuklingomis dovanomis... Net Pinčiaus pragaro didįjį Liuciferį yra pakvietusios pasdilinksminti ir pasėdėti prie vaišių stalo...
— Gerai jau, gerai,- sako Juodžius,- tik neužmirškite pasiimti Pinčiaus padovanotos stebuklingosios lazdelės. Be jos mes nieko iš raganų neišpešime...
Pinčius buvo juodas gražus ir geraširdis velniukas, gyveno didžiajame prūde, kurio vienas kraštas priėjo prie pat senelio namų. Mantas dar to nežinojo, o lovliai vieną praeitos vasaros mėnesėtą naktį bešokinėdami palei prūdą jį susitiko ir susidraugavo. Pinčius tada prisiminimui ir padovanojo jiems stebuklingąją lazdelę. Jie šiąnakt į kelionę būtų pasikvietę ir Pinčių, bet po kelių šaltų žiemos naktų prūdas buvo pasidengęs storu ledu ir velniukas iš pragaro, į kurį galėjai patekti balos dugne pakėlęs didžiulį akmenį, į šį žemiškąjį pasaulį dabar išlįsti negalėjo.
Tai lovliai ir susiruošė eiti vieni, Atšokavę prie durų, pamatė — jos uždaros.
— Tai ir neikime,— vėl prabilo Juodžius,— juk matote, kad durys neatsidaro...
— Nepasakok niekų. O kam yra stebuklingoji lazdelė?
Tuoj pat Mėlynukas paėmė ją, pasakė „Murki — murki“, sudavė vienam, antram ir sau per nugarą ir jie visi pavirto į tokius mažus padarėlius, kokios yra skruzdėlytes, kurios galėjo visur užlipti ir išlįsti pro mažiausią tarpelį ar net rakto skylutę.
2. Lovliai pusnyje prie raganų
Netrukus visi jie atsidūrė lauke. Tada pasinaudoję stebuklingos lazdelės burtais jie vėl atsivertė į tikrus lovlius ir didžiuliais šuoliais nušuoliavo į pamiškę. Šokinėti jiems nelengva, nes buvo daug sniego, gilūs vėpūtiniai... Po kiekvieno šuolio jie įsmukdavo ir nuskęsdavo baltame pūkiniame sniege.
— Susikibkime rankomis,— pasiūlė Žalis,— ir šuoliuokime kartu, nes kitaip pasimesime ir miške nebesurasime vienas kito.
— Gerai,— pritarė jam kiti du.
Kai atšuoliavo į pamiškę, čia išvalytoje nuo sniego aikštelėje degė laužas ir linksminosi būrys negražių kumpanosių raganų, o joms šokį tiesiai ant sniego, visai neklimpdamos į jį, šoko gražios laumėmis paverstos mergaitės. Vėjas draikė jų lengvus baltus apsiaustus, o jos, pašokusios nuo pusnies, tarsi snaigės skraidė ore, sukiojosi, lankstėsi ir lingavo... Kažkur iš po žemės sklido graži kalėdinė muzika, jai švelniai pritarė moteriškas balsas.
Lovliai sukrito į pusnį visai netoli laužo, prasikrapštė skylutę ir žiūrėjo į šokančias laumes ir puotaujančias raganas, klausėsi ką jos kalba.
— Matot, kaip gracingai tos mano nūdvasos šoka. Kokia šventė būtų be jų? Dabar bent akis yra kur paganyti,— sako į laumes žiūrėdama vyriausioji ragana. Ji sėdi stalo gale, garbingiausioje vietoje, o rankomis tik griebia skaniausius tortus, saldainius, visokių spalvų ledus ir tik kemša į burną ir bemaž nekramtydama ryja...
Ji buvo labai aukšta ir stora, sena, pajuodusi. Pirštų ir veido matėsi tik susiraukšlėjusi oda ir kaulai, o po kaklu skrabaliavo ant ilgos vielos suverti žmonių pirštų balti kaulai. Prie ausų kaip auskarai tintalavo dvi mažytės žmonių kaukolės.
— Tokių mažų žmonių galvelių nebūna,— tyliai abejoja Juodžius.
— Nemanyk, ji kaukoles susimažina tiek, kad tiktų auskarams. Ta jų vyriausioji tikra kaulo boba, kiek ji žmonėms nelaimių yra pridariusi...— aiškina užsirydamas Žaliukas.
— Ir man taip atrodo,— turavoja Mėlynukas.
Paskui vyriausioji ragana savo draugėms pradėjo dalyti dovanas. Tokios keistos jos buvo, kad lovliai niekaip negalėjo suprasti, ar čia dovanos, ar ne. Savo paklusniausiajai ir jauniausiajai raganėlei įteikė spindintį raktą ir pasakė:
— Dabar galėsi valdyti visą Požemio karalystę, gėrėtis jos turtais, kankinti tuos neklaužadas vergus, o pati, kaip didžiausia karalienė, gyventi gražiuosiuose požemio rūmuose...
Antrajai įteikė amžiną žiburį, kuriuo pasišvietus galėdavai pamatyti visas savo draugių mintis. Trečiajai — sidabrinę šluotą, ant kurios užsižergus galėjai skraidyti kosmose ir per akimirką nusigauti į tolimiausias planetas. Ketvirtajai — saulės kibirkštį, kuri ant ko nors numesta, tą daiktą tuoj pat sudegina, o pakilęs vėjas, kad neliktų jokių pėdsakų, tuos pelenus išnešioja ir išbarsto. Vėliau saulės kibirkštis sugrįžta į ryšulėlį, kurį savo draugei kaulo boba dabar ir parišo po kaklu. Penktajai — žmonių valdymo žiūroną, pro kurį pamatytas žemėje žmogus darydavo viską, ką ragana paliepdavo... Buvo ir kitokių dovanų ir jas visas vyresnioji dabar dalijo savo pavaldinėms. Pasibaigus tai ceremonijai, ji vėl prabilo:
— Mano dovanas turite naudoti mūsų raganavimo valdoms stiprinti, būkit gudrios, klastingos ir žiaurios, niekam nepasiduokite, neverkšlenkite, niekada nesigailėkite menkesnių už save. Gailestingumo nė vienas žemės žmogus nevertina ir nesupranta. Ateis laikas, kai mes valdysime visą žemę, visas planetas, dangų ir pragarą...,— ir nusikvatojo, kad nuskambėjo visas miškas, susigūžė medžiai, išsigandusios suvirpėjo jų šakos.
3. Numatoma dovana
Taip raganų šventė ir pasibaigė, bet dar jos nesiskirstė, džiaugėsi dovanomis, gėrė vyną, žiūrėjo į žiemos pusnyse bešokančias laumes, klausėsi vėjo šoruose besiplaikstančios muzikos, tylaus eglių ošimo...
— Aš nematau nieko, ką mes Mantui galėtume parnešti Kalėdų dovanoms,— bežiūrėdamas į raganas prasitarė Juodžius.
— Žinai, imkim, parneškim ir padovanokim jam pačią kaulo bobą,— kiek pagalvojęs pasakė Žalis.— Kai Mantas ją turės savo rankose, tai visada dovanų, kokių tik panorėjęs, galės turėti tiek ir tiek...
— Bičiuli, juokus paistai,— atsiliepė Juodžius.— Kad ir stiprus esi, bet kaip tu ją nugalėsi ir per tokias sniego pusnis parvilksi iki senelio namų? Ar nematai, kokia krūva senų kaulų yra aptraukta ta pajuodusia raganos oda? O porą arklių ,pakinkytų į roges, vargu ar šiąnakt kur rasi... Be to, ar mums, mažiems lovliams, prasidėti su viską galinčiomis raganomis?... Tai, mano galva, labai prastas užsiėmimas ir niekas nežino kaip jis mums, Mantui ir jo seneliui gali baigtis...
— Niekus pliauški,— nepasidavė Žalis.— Aš per akimirksnį tą raganą visu ilgiu patiesiu ant sniego vienas pats, o jei dar trūks, man padės Mėlynukas, tau bereikės pribėgti su Pinčiaus lazdele, ją sumažinti, paskui suimti, suspausti saujoje ir palaikyti kol pribėgsime mes.
— Jeigu tiek iš manęs tereikia — galit daryti kaip norite, neprieštarauju,— pasidavė Judžius.— Tik niekaip nesuprantu, kaip jūs tokie nykštukai galėsite ją patiesti...
Pagaliau, kai jaunosios raganos po puotos išsiskirstė, o vyresnioji paliko tvarkyti miško aikštelę, prasidėjo lovlių operacija. Žalis paėmė stebuklingąją lazdelę, pasakė „Murki — murki, padaryk mano galvą kietą, kaip geležis“ ir sudavė lazdele sau per galvą. Pakui tą patį padarė su Mėlynuko galva. Vėliau pasakė:
— Dabar, Mėlynuk, žiūrėk kaip aš trenksiu raganai ir tu trenk taip pat, tik ne į kaktą, o tiesiai į ausį. Tik pasispirk iš visų jėgų. Ir pamatysit, viskas bus gerai.
Juodžiui truputį virpėjo kinka, bet nebedrįso nieko sakyti ir truputį abejodamas laukė — kaip čia bebus?
4. Lovliai imasi
Žaliukas tuoj pat pykštelėjo iš sniego pusnies tiesiai prie raganos kojų ir sušuko:
— Kas tau, sena nenaudėle, leido vadalotis po mūsų gražų mišką?! Mauk, kad tavo ir kojos čia nebūtų, o tai, kad pakelsiu vėją, savo kaulų nebesurinksi...
Ragana, nesuprasdama, kas čia gali atsistoti prieš jos galybę, apsidairė, bet nieko nepamatė. Tada pasilenkė ir išvydo sniege mažą vienkojį poros sprindžių didumo žalią, katinagalvį žmogeliuką.
— Nerėkauk, nelaimingas vabale. Jei nepasitrauksi, tuoj pat būsi sutraiškytas...
Ji pakėlė koją ir visa jėga šoktelėjo ant lovlio. Jau galvojo primynusi, bet vienkojis žmogeliukas, kaip koks žiogas, stryktelėjo į kitą vietą ir vėl pareikalavo ją greičiau nešdintis iš miško:
— Ak, tu nususėli,— šaukė jau įpykusi ir seilėmis taškydamasi ragana,— aš tave tuoj pat suimsiu ir nors esu persivalgiusi, kaip varliūkštį nekramčiusi prarysiu!.. Galėsi šūkauti šokinėdamas po mano pilvą tarp suvalgytų tortų ir mėsos gabalų...
Ir ji, ištiesusi ranką, dar žemiau pasilenkė prie Žaliuko jau pasiruošusi jį sučiupti savo aštriais kaip peilis nagais. Žalis tik to ir laukė: gerai nusitaikė raganai į tarpuakį ir iš visų jėgų atsispyrė nuo žemės. Geležinė jo galva, kaip iš šautuvo iššauta kulka, žiebė raganai į tarpuakį. Ragana sukliko, jai iš akių pasipylė baltos ir raudonos kibirkštys ir apsisukusi galva nusviro ant peties. Po to atsišokėjęs į ausį, kaip antra kulka jai trenkė Mėlynasis ir ragana, spėjusi klyktelėti dar kartą, be sąmonės nugriuvo į sniegą. Tada prie jos akimirksniu prišoko Juodis, pasakęs „Murki — murki", sudavė Pinčiaus lazdale gulinčiajai kelis kartus per nugarą ir ragana pasidarė tokia maža, kaip juodas žemės vabalas. Tada lovlis greitai paėmė ją į saują, tvirtai suspaudė ir stryktelėjo atgal į pusnį.
Išgirdusios senosios kaulo bobos klyksmą, tarsi nusileidus kokiai rūko uždangai, iš miško aikštelės pradingo visi burtai: nutilo vis dar grojusi muzika, o į miško aikštelę vėl sugužėjo neseniai prie stalo sėdėjusios jos draugės. Apsižvalgė, viską apšniukštinėjo, bet nieko įdomaus ir įtartino nepamačiusios, pagalvojo, kad šūktelėjo kokia apsimiegojusi pelėda, vėl išsiskirstė po savo buveines. Greitai pusnyje prie Juodžiaus atsirado Žalis ir Mėlynukas ir susiėmę rankomis trys draugai tiesiai per pusnynus nušuoliavo namo...
— Dabar tą kaulo bobą duok man,— paprašė Žalis.— Ar dar neatsigavo?
— Guli, kaip stabo ištikta... Ale ir sugalvojai, Žaliau, tokią drimbą patiesti ant sniego. Ir dar taip, kad vos visai neišmušei iš jos gyvybės ženklų. O Mėlynukas visai ją pribaigė... Broliai, aš nespėjau net mirktelėti, o ji jau gulėjo ant sniego... Velniškai gerai suveikėte...
— Kai dirbi, tai dirbk, kai miegi, tai miegok... Kitaip pasauly nieko nepadarysi...
— Žinoma,— patenkintas draugo žodžiais atsiliepė Mėlynukas.
— Bet nesuprantu, kur jūs dabar dėsit tą mirionį? Juk jei visai nenugalabysim, atsigaus ir dar parodys ką gali... Ji ne iš piršto laužta, o patyrusi, gudri, visokių burtų moka... Dėl manęs tai kas, bet ar Mantas norės tokią juodą džiūsną priimti kaip kalėdinę dovaną?.. O kas atsitiks, jei ji ištrūks į laisvę — gali ne tik gražiuosius senelio namus paversti krūvele pelenų, bet pridaryti visokių kitokių bėdų ir nelaimių... Juk ji yra pikta ir klastinga... Ar negirdėjot kokį pamokslą apie žmones savo draugėms pasakė?
— Žaliau, ar tau neatrodo, kad Juodžius šį kartą sako teisybę?— pagaliau sunerimęs prašneko ir Mėlynukas.
— Ei, vyrai, vyrai — ko judu verti? Pasiklausius tokių kalbų, rodosi, gulkis į žaislų dėželę ir niekada iš jos neišlipk. Taip tuščiai, tik žaidžiančių vaiko rankų vartaliojami praleistumėt visą savo gyvenimą ir prieš mirtį neturėtumėt kuo pasidžiaudti ir psididžiuoti... Aš į jūsų kompaniją netinku. Man gyventi reiškia visą laiką ar tai su raganom, ar su kokiu kitu nenaudėliu imtis ir imtis. Ir ne tik imtis, bet ir nugalėti. Jeigu ragana būtų laisva, nemanyk, grobstytų žmones, visokias šunybes išdarinėtų. O dabar ji mūsų rankose ir niekam pikto negali daryti. Ar nematot kiek žmonių mes išgelbėjom nuo visokių nelaimių?
— Gal tu ir teisybę sakai, bet aš niekaip negaliu suprasti, kur šįvakar mes ją padėsim?
— Čia tai nedidelė bėda. Parėję namo įkišim ją į litrinį stiklainį, tvirtai viršeliu uždarysim ir prie namo kampo užkasime į sniegą. Kad tikriau būtų, dar prispausim dideliu akmeniu...
— Bet ar ji nesudaužys stiklo, juk atsigaivėjusi pradės taip siusti, kad ne tik gyvieji, bet ir visi numirėliai kapuose atsibus ir pradės keltis...
— Tokia menkysta, kokia ji yra dabar, niekur nenušoks... Tegu sau kaip koks vabaliukas ropinėja stiklainio sienomis ar kaip koks musulas skraido ant savo šluotelės. Kol ji uždaryta, jokio pavojaus nėra. Tik, žinoma, negalima jos paleisti į laisvę...
Kaip lovliai tarė, taip ir padarė. Paskui sušoko į savo dėželę ir sugulė, lauke jau švito rytas.
5. Raganos draugių nerimas
Netrukus po baliaus miško aikštelėje, kai jaunosios raganos pasiilgo savo valdovės ir ėmė domėtis, kur ji galėjo dingti, kodėl nebepasirodo ir nebeaplanko jų, visos sulėkė būrin ir aptarinėjo, kas galėjo atsitikti:
— Ar tik neišskrido į kitas planetas pažiūrėti kas ir kaip ten?— sakė viena.
— Ir man apie tai neseniai yra užsiminusi...,— pritarė kita.
— Bet kodėl nė vienos neperspėjo, juk žino, kad jaudinsimės, rūpinsimės...
— O gal nuskrido pas Liuciferį į tą balą, kur dugne po akmeniu įtaisytas pragaras... Atsimenat, anais metais ji su pragaro tėvu taip buvo užsiuliojusi, kad kelias savaites nežinojom kur ji yra dingusi...
— Gal ir yra teisybės jūsų žodžiuose, bet man pati širdis sako, yra kažkas kita, — balsiai mąstė pirmoji ir geriausioji raganos draugė.— Prisimenat, tada miške tie keisti ir mum nesuprantami šūktelėjimai, ir dabar tokia ramybė, kai prieš Kalėdas yra atėjęs pats laikas užpuldinėti ir kankinti nepaklusnius mums žmones...
— Juk buvom sugrįžusios į miško aikštelę, bet nieko neradom... Nei kokio šuns, nei žmogaus, nei kokio kito kvapo nebuvo. Aš garantuoju — nieko jai negalėjo atsitikti...
— Garantuok, garantuok, kad paskui nereiktų gailėtis...
Dar pasiginčijo, pasipyko ir nutarė dar dešimt dienų palaukti.
6. Ragana atigauna
O raganų valdovė pamažu atsitokėjusi ir atsibudusi stiklainyje nieko negalėjo suprasti. Rodos buvo miške prie vaišių stalo, o dabar iš visų pusių ją gniaužė ledinis šaltis... Tuoj šokosi bėginėti, bet vis nosimi atsitrenkdavo lyg į stiklą, lyg į ką...Jos perdaužtoje ir sušalusioje galvoje mintys vos judėjo ir ji nieko negalėjo suprasti. Užšokusi ant šluotos bandė skristi į viršų ir vėl nieko neišėjo. Dar kartą į kažką skaudžiai atsitrenkė, suaimanavo ir vėl nukrito ant kietos stiklinės žemės.
— Ale kaip čia dabar yra,— balsu mintijo,— buvo sniegas ir sniego nebeliko. Sniego nėra, lyg vasara būtų, bet iš kur tas pasiutęs šaltis? Nieko nesuprantu... Nieko...
Paskui ji norėjo prisiminti, kaip viskas atsitiko. Lyg iš miglos išniręs prieš jos akis pasirodė mažas žalias žmogeliukas, prisiminė, kaip ji lenkėsi ir norėjo jį sučiupti ir nuo to momento nieko nebeatsiminė. „Ar tas varlys nebuvo koks apsimetęs raganius,— galvojo ji,— juk jis taip drąsiai kibo prie manęs, varė iš miško... Oi, kokio didelio atsargumo reikia imtis gyvenant šiame pasaulyje... Nepagalvojusi žingtelėjau ant to varliūkščio ir, še tau, nė pati nebežinau, kas man atsitiko, kur dabar atsidūriau...“
O laikas bėgo ir jau nuo jos uždarymo stiklainyje buvo praėjusios dvi dienos. Baisiausiai išalko valgyti, dar labiau sušalo ir pradėjo nežmoniškai šaukti ir šėlti. Nebežiūrėjo skaudančios galvos ir šonų — lėkė, šuoliavo, daužėsi skraidydama su šluota, bet stiklainis atlaikė visus jos smūgius, nes ragana buvo maža ir nestipri. Bet vis tiek ją išgirdo po senelio kiemą šmižinėję žiemos vėjai ir nors jie nieko neįtarė, kad po sniegais yra užkasta ragana, bet tas raganos triukšmas jiems lyg antrus sparnus pridėjo ir jie senelio kieme pradėjo taip siautėti, kad dangus su žeme ėmė maišytis...
Mantas tuo laiku buvo išėjęs į balkoną pasidžiaugti iš miško parsinešta kalėdine eglele, bet pajutęs koks viesulas pakilo, greitai įbėgo į kambarį ir uždarė balkono duris.
7. Viesulas išnešė eglelę
Už lango viesulas ir pūga dar labiau įsisiautėjo, pagriebė iš balkono jo gražiąją eglelę ir pradėjo nešti į dangų. Mantas pradėjo šaukti:
— Seneli, seneli, viesulas mūsų eglelę išnešė!..
Kai senelis atbėgo, eglelė, lyg nenorėdama niekur skristi, dar keletą kartų kiemo vidury leidosi žemyn, bet paskui smarkiai nėrė į viršų ir sniego sūkuriuose dingo iš akių.
— Ar tu būsi matęs,— aimanavo senelis.— To dar mano amžiuje nebuvo... Ėmė ir išnešė mūsų gražiąją eglelę... Ar tu galėjai net pagalvoti?..
Paskui jie išėjo į kitą kambarį ir pro langą pažiūrėjo į kitą kiemą. Čia buvo giedra, pro debesis tarpais spingčiojo saulė.
— Jau ir audra praėjo,— atsiduso nusiminęs Mantas, — bet eglelės nebeturime...
— Kaip praėjo, ar negirdi, kaip vėjas staugia?— atsiliepė įsiklausęs senelis.
— Bet pažiūrėk pro langą, tuoj pat saulė švies...
Mantas buvo teisus, bet kažkur visai netoli baisiai stūgavo vėjas... Pažvelgė pro kitą langą ir pamatė, kad antrajame kieme tebesiautė didysis viesulas, nešė ir blaškė daugybę sniego ir balkonas jau buvo pripustytas ir užverstas iki pat langų viršaus.
— Ak, Tu Dieve šventas, kas čia dabar darosi?.. Pro vieną langą žiūrint — audra, pro kitą — saulė... To dar nebuvo... Ar ne pasaulio pabaiga atėjo, kad tokie stebuklai dedasi? Nieko nebegaliu suprasti nei pasakyti...
Mantas išplėtęs akis žiūrėjo į senelį ir taip pat baiminosi.
— Persižegnokim ir pasimelskim, kad piktosios dvasios nusiramintų... Čia niekas kitas — tiktai jos...
Tuo laiku ragana jau buvo tiek prisišėlusi, kad stačiai nukrito ant stiklainio dugno ir nebegalėdama pajudėti elsėjo. Jai nurimus, tuoj pat ir viesulai, tarsi jų visai ir nebūtų buvę, nurimo. Tik aukštos sniego pusnys viename kieme liūdijo, kas čia darėsi prieš keletą minučių. Senelis pagalvojo, kad nuo pikto viesulo juos išgelbėjo malda. O gal taip ir buvo, nes kažkas iš raganos atėmė paskutines jėgas, ir ji pagaliau turėjo nurimti.
8. Stiklainio užkerėjimas
Lovliai, visą dieną išgulėję dėžutėje ir nedrįsę seneliui rodytis ir ką nors jam patarti, kai Mantas nuėjo miegoti, greitai sukilo ir pamatė kas per dieną buvo atsitikę. Iš karto suprato — tai stiklainyje uždarytosios raganos išdaigos.
— Ar nesakiau — neprasidėkime su raganom,— vėl pradėjo savo giesmelę Juodis.— Ir žinokit, tai dar ne viskas, gryni niekai, nes ateity mum teks patirti dar didesnių netikėtumų ir vargų.
— Niekus tauški,— prieštaravo Žaliukas,— mes nuo jos apžavų taip apsidrausime, kad šiuose namuose bus ramu, kaip bažnyčioje...
Žalis tuoj pat pasiėmė Pinčiaus lazdelę, priėjo prie tos vietos kur buvo užkasta ragana, pasakęs „Murki — murki“, paprašė lazdelės, kad niekas niekada iš stiklinės negalėtų girdėti jokio garso, išduoti kokio nors ženklo ir sudavė per sniego pusnį.
— Pamatysit, nebebus pasauly jokių šitos kaulo bobos išdaigų. Dabar ji gyvens kaip beorėje erdvėje, niekam nieko nebegalės nei pasakyti, nei padaryti, nes niekas daugiau nebeišgirs nei jos balso, nei bepamatys kokio kito ženklo... O dabar imsimės žygių senelio ir Manto eglelei surasti. Juk negalima taip palikti ir būtume visai negarbingi, jei jiems šįmet miške reikėtų ieškoti kitos eglelės.
— Bet mes nežinome kur ji yra. Gal viesulai ją nusinešė ir pakėlė į patį dangų, ar dar dievai žino į kurį pasaulio galą nutrenkė,— nepasitikėdamas Žalio žodžiais abejojo Mėlynukas.
— O kam esame mes? Ar mes negalime padėti Mantui su seneliu, kai juos ištiko tokia nelaimė?— neatslūgo Žaliukas.
Jis tuoj kiekvienam lovliui paskyrė po pasaulio šalį, kurią šiąnakt kiekvienas turėjo apšoliuoti ir apšniukštinėti. Kadangi šalys yra keturios, o jų tebuvo trys, sau pasiliko dvi.
— Turime apžiūrėti kiekvieną sniego kupstelį, kiekvieną trobą ir po dviejų valandų vėl čia susitikti.
9. Atsirado eglelė
Ir jie visi trys didžiuliais šuoliais tiesiog skriste išskrido iš kiemo. Laukuose, ant trobų stogų buvo prikritę nemažai sniego. Eglių ir pušų šakos buvo nulinkusios. Danguje švietė mėnulio pilnatis ir jie aukščiau pašokę aiškiai matė nedideles kaimo trobas, tolimus laukus ir miškus. Per porą valandų apskraidė jie, apžiūrėjo ką tik bebuvo galima, bet nieko neradę, jau šuoliavo atgal. Tik Žalio vis nebuvo. Ir teko jo laukti visą pusvalandį. Pagaliau suprakaitavęs, bet laimingas atpyškėjo ir jis:
— Bus gerai!— pakeltu balsu šūktelėjo dar dorai neišsikapstęs iš pusnies,— atsirado eglė ir ne bet kokia, o jau gatavai papuošta — tik statyk kambarin ir džiaukis, šok ratelius...
— Kur, kaip?— stebėjosi Mėlynukas su Jupdžiu.
— Ogi pačiame miško viduryje... Tos jaunosios raganos nebesulaukusios savo kaulo bobos, nutarė pačios puošti eglelę ir linksmintis be jos. O jau kaip ta eglelė papuošta, jūs nė įsivaizduoti negalite... Nepasakosiu, neužilgo visi trys ten nukaksime, patys įsitikinsit. Mes ją su visais raganų papuošalais ir atidanginsime į senelio balkoną, tik reikia tuoj pat iš jo išvalyti sniegą. Tad kibkim visi ir sutvarkykim.
Nepraėjus nė geram pusvalandžiui, balkone neliko nė mažiausios snaigelės. Net žiūrėti buvo gražu, kaip lovliukai sutartinai dirbo, viską išvalė.
— O dabar visi mauname į mišką. Eglelė jau bus papuošta ir pats laikas ją parnešti ir įteikti tikriesiems jos šeimininkams. Tik turime būti atsargūs. Juk raganos gali mus suuosti ar išgirsti...
Gūdžiam didžiulio miško vidury, po šakotu ąžuolu, gražioje aikštelėje, kur bemaž visai neužpūtė žiemos vėjas, visomis pasaulio spalvomis žibėjo uždegta eglelė. Tos spalvos kartas nuo karto keitėsi. Lovliai pamatė, kaip vienu akimirksniu iš visos eglelės beliko tik graži, spalvinga Laumės juosta, o po minutės jau subangavo jos vietoje didelė šešiakampė žvaigždė, o dar po to — eglelė pražydo visokių vasaros gėlių žiedais... Lovliai net išsižiojo, tokia įdomybė jiems net kvapą užspaudė ir net pamiršo ko čia atėję. Matyt ta eglelė buvo užburta, nes jie jau visi trys buvo susiėmę rankomis ir beeiną šokti ratelio, tik Žaliukas buvo nenuveikiamas ir greitai susiprotėjo.
— Vyrai,— kumštelėjo jis alkūne,— ką mes darome? Juoduk, duok greičiau Pinčiaus lazdelę. Aš tuoj labai susimažinęs, nutaikęs tarpelį, kai raganos nusisuks, šoktelėsiu, palįsiu po eglele ir pasislėpsiu, o paskui, kai jos užsiims kuo nors kitu ar užsiplepės, greitai sumažinsiu eglelę, įsikišiu į savo švarkelio kišenę ir atšoksiu atgal pas jus. Jei kuri ragana mus pamatytų ir pradėtų vytis bei gaudyti, tai ją reikia patiesti kaip ir kaulo bobą, o paskui ją uždarysime į kitą stiklainį ir taip pat paslėpsime.
Jie veikė tyliai ir raganos pasislėpusių pusnyje lovlių nepastebėjo. Bet atsitiko nelaimė. Kai susimažinęs Žalis šoktelėjo, prie eglelės, pūstelėjo vėjas ir nunešė jį vienai raganai tiesiai ant nosies.
— Tfiu,— nusispjovė ta,— matai jau nuo mūsų šilumos kažkokie miško musulai atsigavo ir pradėjo net tokiam šalty skraidyti...— Ir atsivėdėjusi trenkė plaštaka sau į nosį. Jei lovlis nebūtų spėjęs striktelėti ant žemės, būtų suplotas kaip keptuvėje blynas. Bet jis ne tik greitai paspruko, bet ir gerai pasislėpė.
Kai pagaliau lovliai nusinešė eglę ir aikštelėje jos nebeliko, visos raganos atsisuko į tą vietą, nustėro ir pradėjo krapštyti akis, nes pagalvojo, kad miega ir pradėjo sapnuoti. Bet eglelės, ir akis prasikrapščius, nebeišvydo. Jos nebebuvo, iš tikrųjų buvo dingusi. Raganos, nebepasitikėdamos viena kita, manė, kad kuri nors krečia kalėdines išdaigas. Dėl tokių netikėtų ir akiplėšiškų dalykų visos dar labiau sunerimo:
— Brangiosios, prašau tokiais dalykais nejuokauti!..— piktai šūktelėjo artimiausioji kaulo bobos draugė.— Aš ant eglutės šakelės, kad būtų gražiau, buvau pririšusi stebuklingąjį požemio raktą ir jei jis pasimes, tai išdaigininkei galvą nusuksiu...
Jos atidžiai susižvalgė viena su kita ir tuoj pat suprato, kad iš tikrųjų įvyko kažkas baisaus. Kalbėjusioji tik besidžiaugė, kad buvo pasidariusi antrąjį atsarginį raktą ir dar galės patekti į savo rūmus...
— O aš prie šakelės pririšau savo stebuklingąją ugnį...— aimanavo kita ragana.— Juk tai pati brangiausia mano dovana, kurią šio vakaro grožiui aukojau...— Ji stovėjo tarsi stabo ištikta ir vos nerovė nuo pusplikės ir neprotingos savo galvos paskutinių plaukų...
Bet nė viena neprisipažino ir nepasakė, kad čia pašposavo ji.
— O visi srebuklingieji mūsų kalėdiniai žaisleliai... Ar jums jų negaila?— inkštė trečioji.
Tada geriausioji kaulo bobos draugė viltingai užbaigė:
— Nenusiminkime, tuoj pat sėskime ant šluotų — ir visos į kelią. Žūt — būt turime surasti eglelę, nors tektų ir žemę kiaurai perkasti...
— Aš jums sakiau, kad ir mūsų valdovei atsitiko kas nors nenumatyto ir baisaus. Supraskit, jei mum iš pat panosės kažkas galėjo nušvilpti tokią eglę ir mes nepamatėme — kas, tai ten, kol mes besugrįžom, galėjo nušvilpti ne tik mūsų motiną, bet ir visą mišką...
— Teisybę sakai,— pritarė visos ir pasižadėjo ieškoti ne tik eglės, bet ir vyriausiosios raganos — kaulo bobos.
Sušvilpė, sukaukė vėjai miško aikštelėje ir raganos išskrido ieškoti netikėtai pradingusios eglės. O lovliai tuo laiku buvo sniego pusnyje ir viską aiškiai girdėjo.
— Ar išgirdot ir supratot, ką jos pagiedojo? Dabar savo rankose turėsime viską: viską deginančią ugnį ir raktą nuo požemių karalystės... Ir dar tokią gražią eglelę... Tai pasidžiaugs Mantas su seneliu, tai bus laimingi...
— Neskubėk,— vėl prieštaravo Juodis.— O kas bus jei raganos pamatys tą eglelę senelio namuose, kas atsitiks su jais ir su jų namais?
— Būtų baisu,— įsiterpė Mėlynukas.
— Nieko baisaus nebus, mus išgelbės Pinčiaus lazdelė. Padarysime taip, kad nei eglelės, nei jos žaisliukų iš lauko niekas negalėtų matyti. Viskas pasimatys tik tada, kai įeisi į trobą. Padarysim, kad raganos skraidydamos ant šluotų nieko negalėtų matyti.
— Tiktai taip... Kitaip aš neleisčiau tos eglės, nors ji ir graži, ir stebuklinga, įnešti į senelio namus...
Paskui Žalis dar pasakė:
— Tą baisiąją ugnį aš pasirišiu po kaklu ir saugosiu pats,— ir užsirišo maišiuką su žaižaruojančia kibirkštimi.— Požemio karalystės raktą duosime saugoti Žaliui, o tu Juodžiau jau turi Pinčiaus lazdą...
Paskui jie visi sušoko į senelio balkoną, su Pičiaus lazdele padarė iš lauko eglutę nematomą, pastatė ją, ir nuėjo ilsėtis į savo dėželę.
10. Manto nustebimas
Rytmety vos pramerkęs akis Mantas nebegalėjo pažinti savo kambarėlio, nes ant jo sienų kas kelios sekundės mainėsi spalvos ir buvo šviesu kaip vasaros rytmetį. Iš pradžių jis pagalvojo, kad lauke kas įjungė mašinos žibintus ir švytina į langus, bet paskui pasukęs galvą į balkoną, išvydo kad šviesa ir ir besikaitaliojančios spalvos sklinda iš ten. Pagaliau visas balkonas tartum priplūdo degančių dulkių ir jos švytėjo pereinamosiomis vaivorykštės spalvomis.
— Ar neįmetė kas balkonan spalvotosios degančios raketos,—pagalvojo,— velniai dar trobą uždegs...
Jis kulverčiais išvirto iš lovos ir pribėgo prie lango. O kai pamatė po pat langu visokiomis spalvomis degančią eglutę ir pilnas šakas prikabinėtų visokių skanėstų, kurie buvo apsukti spalvotais blizgančiais popierėliais, jis išsižiojo ir netekęs amo nebegalėjo sučiaupti lūpų... Paskui, kai visa eglutė pavirto į spalvotą švytinčią žvaigždę, Mantui ant galvos atsistojo visi plaukai ir jo galva pasidarė panaši į kieme vasarą bėgiojantį ežį. Bežiūrėdamas sušalo, šoko rengtis. Bet vis žiūrėjo į eglutę ir dėl to atbulai apsivilko kelnes, atkairiai apsiavė batus ir tada visa gerkle pradėjo šaukti senelį. Išsigandęs įkuitiniavo pas Mantą senelis ir buvo ne mažiau priblokštas. Nežinojo nei ką sakyti, nei ką daryti. Bet vis tiek jis buvo gudresnis už Mantą: tuoj pat atidarė balkono duris ir abu sukibę pradėjo tempti eglelę į vidų. Kai benešdami prikišo prie jos nosis, pajuto, kaip gardžiai ji kvepėjo ne tik šviežiu mišku, bet ir saldumynais. Ir tas kvapas buvo toks viliojantis ir gundantis, kad ne tik Mantas, bet ir senelis nebegalėjo susilaikyti ir nutarė tuoj pat kiekvienos rūšies skanėsto nusiskinti ir paragauti.
Abu nustebino ir švariai išvalytas balkonas: jame nebebuvo ne tik sniego, bet ir jokios kitos dulkelės.
Kai Mantas paėmė didelį šokoladinį saldainį ir pakėlė žirkles norėdamas jį nukirpti, įvyko dar vienas stebuklas — jis, kaip nunokęs obuolys, pats įkrito jam į saują, kiek vėliau pasigirdo trumpa graži melodijėlė ir ant eglutės šakelės atsirado kitas, bet toks pat saldainis... Jis tuoj prie eglelės pasišaukė senelį ir paklausė, kokio skanėsto jis norėtų. Kai senelis parodė, Mantas paliepė:
— Dabar paimk žirkles, prieik ir nusikirpk.
— Mantai, gal palaukiam Kalėdų. Jei taip imsim ir šveisim, nieko nebeliks...
— Nesijaudink, liks,— paprieštaravo Mantas...
Tada senelis paėmė raguolį ir kai tik prikišo žirkles, raguolis pats įkrito jam į saują, o pasigirdus melodijai, ant šakelės atsirado kitas.
— Tai ta eglelė nenuvalgoma... Ar tu čia kokius šposus kreti?— nebesuprato senelis.
— Jokių šposų, seneliuk,— mūsų eglelė stebuklinga, nenuvalgoma... Tai prisivalgysim dabar visokių skanėstų...— džiaugėsi Mantas, nes jis nuo pat mažų dienų buvo didelis smalyžius.
11. Manto spėlionės ir dar vienas stebuklas
Kai abu priprato prie švytinčios ir skanėstus į saują barstančios eglelės, išėjo į balkoną apsižvalgyti ir įsitikinti, ar kas pašalinis nematė jų nepaprastos eglelės.
— Matai, kaip visur švaru, jokio sniegelio, lyg vakar visai nebūtų siautusi pūga. Ir kas čia per naktį taip sutvarkė?— tartum su savimi kalbėjo senelis.
— Kas, kas — juk pats sakei, kad naktimis atsigauna lovliai... Tikriausiai jie čia viską ir sutvarkė. Turbūt ir stebuklingąją eglelę jie mums padovanojo...
— Turbūt, Manteli, kad tu teisybę sakai... Bet niekur nesu girdėjęs apie tokias egleles, net pasakose senieji žmonės nėra pasakoję... Aš vis tiek kol kas negaliu suprasti, kas čia darosi...
Jie linksmai praleido tą dieną. Mantas kartkartėmis bėgo į gerąją trobą ir žiūrėjo į švytinčią eglelę. Vis galvojo — ar beras ją? Juk kaip stebuklingai ji atsirado, taip pat galėjo ir pradingti... O lauke po truputį šalo, artėjo aiški ankstyvos žiemos naktis. Sužibo tūkstančiai žvaigždžių.
— Mantai, po tokių keistų šios dienos nuotykių, išeikime į lauką, gal praskaidrės galvos, pasidarysim protingesni ir suprasim, kas čia atsitiko...
— Bet kol mūsų nebus, ar kas neįsilauš į trobą ir nepavogs mūsų eglės?
— Na, jau... Juk duris užrakinsim ir raktą įsidėsim kišenėn...
— Gerai, seneli, išeikime. Tu man dar parodysi naujų žvaigždžių, Didžiuosius ir mažuosius Grižulo ratus aš jau žinau... Dabar parodysi Pegaso žvaigždyną... Pasižiūrėsim pro langą į savo švytinčią eglelę. Turbūt ne tik mūsų kambarys, bet ir visas kiemas, lyg jame degtų šimtai žvaigždžių...
— Be jokių abejonių...
Bešnekučiuodami jie apsirengė ir išėjo. Kai pažvelgė į turėjusį švytėti langą — nepatikėjo savo akimis — jame nesimatė nė menkiausios švieselės. Buvo toks pat, kaip ir visi kiti.
— Mūsų eglelė jau kažkur dingo...— pirmas sušuko Mantas.
Netrukus tuo įsitikino ir senelis. Jis tik tiek bepasakė:
— Mantai, visada prisimink vieną teisingą žmonių pasakymą: labai nedžiaukis radęs ir niekad negailėkis pametęs... Tada bus lengviau gyventi. Turbūt mum nereikėjo varstyti durų ir eiti į kiemą. Kad būčiau tavęs paklausęs...— aimanavo senelis.
— Bet, seneli, aš jau atsivalgiau tų saldainių, užteks. Nėra mum ko nusiminti...Nors dar kelis galėčiau ir suvalgyti... Tokių skanių, kaip gyvas, nebuvau valgęs...
— Nieko, nenusimink, Mantai, nueisim į mišką, nusikirsim kitą eglelę, papuošim ją savo žaisliukais ir abu laimingi sulauksime ir Kalėdų, ir Naujųjų metų...
Tą liūdną vakarą jie nebežiūrėjo nei žvaigždžių, nei benorėjo vaikščioti. Su pabjurusia nuotaika nusidaužė prieškambary sniegus ir grįžo atgal. Kaip ne kaip, o eglutės abiem buvo gaila...
Tik pravėrę trobos duris abu pamatė, kad eglutė niekur nedingo. Ji spalvingai tebetviskėjo, o šakelės, kaip ir pirma, linko nuo visokių skanėstų...
— Tu tik pamanyk, eglelė vaikšto kartu su mumis. Kai mes į lauką — ir eglelė iš trobos, kai mes pareiname, ji pirma mūsų — į trobą...— aiškino Mantas.
— O gal pro langą jos negalima matyti?— paabejojo senelis.
— Kur jau negalės... Aš tuoj bėgu pro duris ir pažiūrėsiu, o tu, seneli, žiūrėk ar ji neužges...
— Bėk, bėk.
— Na, kaip?— klausė senelis, kai grįžo Mantas.
— Nieko nesimato... Ar degė visą laiką.
— Degė, degė... Bet gal taip ir geriau, nes tokie stebuklai sutrauktų viso pasaulio smalsuolius, o iš jų gal atsirastų ir tokių, kurie mūsų eglelę ryžtųsi nugvelbti... Ar maža mūsų krašte daroma piktadarysčių? Kasdien po kelias dešimtis...
12. Prieškalėdinę naktį
Artėjo Kalėdos. Mantas su seneliu džiaugėsi stebuklinga eglele, o lovliai nutarė jam dovanų po ta eglele padėti gyvąją raganų valdovę. Ji tebebuvo užkasta sniege ir nė karto jų nežiūrėta. Bet tą prieškalėdinę naktį, jie atkasė stiklainį ir pamatė — ragana, nors ir gerokai suliesėjusi, tebebuvo gyva. Stiklas buvo švarus, nes dabar ji gyveno, kaip indų jogai, persikėlusi į nirvanos būklę ir maisto jai nereikėjo. Ilgam užteko to, ką buvo surijusi per puotą miške.
— Ar jūs ir žadate, kaip niekur nieko, ją tap ir palikti Mantui?— klausė viskuo abejojantysis Juodukas.
— Ne ne taip, įvyniosim į gražų popierių, užrašysim sveikinimą,— dėstė Žalis.
— Kvailiai nelaimingi!..— sušuko Juodis.— Jūs abu sugalvojote pražudyti ne tik tuos namus, bet ir Mantą su seneliu... Pagalvokit, kas atsitiks, jei ragana paspruks?
— Tas jau būtų negerai... Bet juk Mantas ne koks neišmanėlis ar nieko nevertas mažiukas... Mes prie dovanos pridėsim laiškelį ir nurodysim, kad ragana yra tikra ir gyva...
— Aš ir paugusiu žmogum nelabai tepasitikėčiau, o jūs pasitikit vaiku... Netyčia iškris iš rankų, stiklainis suduš arba netyčia atidarys viršelį... Tada tuose namuose prasidės baisi velniava,— kirtosi Juodis.
— Na, gerai, įtikinai... Nuo visų tokių nelaimių reikia apsidrausti. Padarysim, kad stiklainis būtų toks lengvas, kaip oro pripūstas balionas. Tada jis niekam neiškris iš rankų ir nesuduš...
— Gal taip apsisaugojus dar ir galima rizikuoti ir tai kažin? Juk ta ragana tokia bjauri ir gudri, kad išpuolusi į laisvę pirmiausia surytų patį Mantą, o paskui jau ir kitus...
— Kaip ji surys, juk pati tėra kaip vabalas, o lazdelė — tai mūsų rankose... Be to, ir jos burtažodžio niekas kitas nežino, tik mes tryse...
— Ar manai, kad Pinčius ir pats Liuciferis dar kam nepadovanojo tokios pat lazdelės?
— Kol kas negirdėjau, kad kas turėtų...
Taip lovliai pasiginčiję prieškalėdinę naktį raganų valdovę, įpakavę į gražų popierių, pakišo po švytinčiąja eglele. Viršuje pririšo kalėdinį vokelį su linkėjimais Mantui ir seneliui, o laiškely užrašė: „Ragana stiklainyje gyva ir tikra, jeigu ją paleisite, jums ir jūsų namams gali iškilti baisių pavojų. Ji stiklainyje gali rodyti visokių burtų. Galite į viską žiūrėti, bet geriau su ja neprasidėti, nesikalbėti. Netikėkite nė vienu jos žodžiais, nes yra baisiai klastinga ir pikta.“ Ir pasirašė: „Trys geri Manto draugai — lovliai.“
13. Baimė
Išaušus Kalėdų rytui, Mantas su seneliu nuėjo bažnyčion, pasveikino gimusį Jėzų ir kai gįžę namo skaniai papusryčiavo, nuėjo prie eglelės. Abu norėjo pasmaguriauti kalėdinių skanėstų.
— Seneli, kodėl nieko nesakei ir ką tu man dar čia po eglele pakišai?..
— Aš nieko nepakišau. Gal, mums nesant, čia buvo atėjęs Kalėdų senis ir tau dovanų paliko...
— Va, žiūrėk, yra net laiškas. Tu skaityk, o aš pažiūrėsiu, kas dar ten įsukta į popierių. Bet kokia lengva ta dovanėlė, turbūt kokie nors popieriai...
Kai atvyniojo ir pamatė, paskui perskaitė laišką, abiem net akys ant kaktos išlipo:
— Pamanyk tik, tikra ragana... Seneli, aš jos bijau...,— prasitarė Mantas ir pasitraukė nuo stiklainio.
— Nėra ko bijoti. Jei draugai padovanojo, pasakė ką galima daryti, ko ne, tai ir nereikia bijoti. Tik nedarinėk viršelio ir viskas bus gerai.
Šnekučiuodami abu žiūrėjo į stiklainį. Paskui į savo rankas paėmė jį ir senelis:
— O, iš tikrųjų, koks lengvas... Lyg ne stiklinis būtų... Turbūt dėl to, kad išslydęs iš rankų nesusidaužytų,— gerai apžiūrėjęs, senelis tęsė.— Matai, Mantai, tu ne tik gyvą raganą būsi matęs, bet ir laikęs ją savo rankose. Galėsi, kai pradėsi eiti mokyklon, net savo geriems draugams parodyti...
Jiems apžiūrinėjant, sukumpusi ir sudžiūvusi ragana bėginėjo stiklainio dugnu, kažką šnekėjo, bet jie nieko negirdėjo. Paskui ji rodė kažkokius ženklus ir mojavo rankomis, lyg kažko prašė. Netrukus Mantas pamatė, kaip ji užšoko ant mažos šluotelės ir pradėjo skraidyti. Pakilo lig dangtelio ir vėl leidosi žemyn, vėl kilo... Jam krito į akis jos kumpa ir ilga nosis ir be galo piktos akys, iš kurių tarpais lyg kokios kibirkštys ar ugnis taškėsi.
14. Nustebimas
— Žiūrėk, žiūrėk, seneli, koks medis stiklainio viduje pradėjo augti, štai ir lapai skleidžiasi... Va, ir raganos nebeliko, ana koks gražus paukštelis atsitūpė ant medžio šakelės, žiūrėk, žiūrėk, kaip jis čiulba, tik mes nieko negirdime... Tai kokia įdomi ta senė.
— Čia, Mantai, yra tikra ragana ir tavo trys draugai tau nemeluoja. Tokios dovanos visam pasauly niekas neturi, tik tu vienas. Aš tau pasakojau apie lovlius, dabar pats įsitikinai, kad nemelavau. Jie tau net laišką ir sveikinimus parašė. Na, o raganą galėjo padovanoti ir Kalėdų senis.
Mantas vis žiūrėjo į stiklainį, o ten, kaip kokioje stebuklų šalyje, vienas vaizdas keitė kitą. Štai jau nebeliko nei medžio, nei paukštelio, o po stiklainį šuoliavo piktas ir urzgiantis tigras. Jis gaudė dryžuotą zebriuką ir pagavęs pradėjo jį draskyti... Ir vėl viskas pranyko. Bet iš kažkur atsirado dumblėta bala, o joje plaukiojo dideli krokodilai. Jie buvo išalkę ir taikėsi vienas kitą suryti. Štai jau iš balos pasidarė didžiuliai smėlynai, vėjas kėlė dulkes, o per jas šliaužiojo drakonai, kelios didelės kobros ir smauglys. Stiklainio viršuje pasirodė erelis, jis puolė nedidelį driežiuką ir čia pat beskrisdamas jį prarijo...
— Dabar tau, Mantai,— negalėdamas patikėti tuo, ką matė stiklainyje, ištarė senelis,— nebereikės nei televizoriaus, nei kompiuterio. Čia matai tikrus gyvus padarus, tik tiek, kad jie nedideli. Bet tavo akelės geros ir to didumo užteks...
— Gerai, kad jie nedideli ir negali iššokti iš to stiklainio...
— Žiūrėk, nekišk nagų prie viršelio, jei jie iššoktų, pavirstų dideliais ir iš karto sudraskytų tave,— dar kartą perspėjo senelis.
Mantas pasižadėjo stiklainio neatidarinėti. Jis tą dieną niekur nebėjo ir ilgai žiūrėjo, kas darėsi stiklainyje. O senoji ragana lyg suprasdama, kas jam patinka, rodė visokius vaizdus iš jo su seneliu skaitytų pasakų.
15. Eglelė užminga
Praėjus Kalėdoms ir Naujiesiems Metams, stebuklingoji eglelė po truputį pradėjo gesti ir temti, o skanėstai trauktis ir galiausiai jie pasidarė tokie mažyčiai, kad ragaudamas nebegalėjai jausti nei jų kvapo, nei skonio. Eglės šakelės susitraukė, prisiglaudė prie stiebo.
— Štai,— patarė senelis,— pati eglelė mums iškalbingai pasakė, kad iki kitų Kalėdų reikia ją palikti ramybėje. Kad neapliptų dulkėmis, apgaubsim balta drobule ir pakelsim į palėpę.
— Gerai,— pritarė Mantas,— vis tiek dabar nieko nebegali nuo jos benuskinti, tik vietą troboje užima...
Patiesė ant žemės didelį baltą popierių, paguldė eglelę ir gražiai susukę bei suraišioję galus išnešė ir pakėlė ant aukšto.
— Tegu ilsisi iki kitų metų, o prieš Kalėdas vėl parsinešime į trobą ir galėsim džiaugtis kaip ir šiais metais.
Prierašas. Nors Kalėdinis stebuklas ir pasibaigė, bet Manto gautoji stiklainyje dovana buvo nepaprasta ir su ja, kaip ir su pačiu Mantu, lovliais bei seneliu, atsitiko dar daug visokių nuotykių. Jei skaitytojai pageidautų, aš pasaką galėčiau pratęsti.