Vytautas žiūrėjo pro langą. Lijo. Jam atrodė, kad lašai kaip tyčia susitarę lėtina savo kritimą ir tingiai laižo seno ir aptrintų langinių lango stiklą. Jo akys nemirksėjo ir žiūrėjo į vieną tašką. Kažkada senelis dažė šias langines, o dabar niekas nebesivargina... Sugriaudėjo. Lietus plovė kieme augančią žolę. Lietus buvo visur – barbeno į stogą, į langus, į skardinį šulinio dangtį. Senelis visada sėdėdavo prie šulinio... O lietus jau rodėsi plovė ir jo veidą.
Dar mažas Vytukas visada klausydavo senelio. Senelis augino bites, turėjo keturis avilius, kurie puikavosi tarp šalia pasodintų išdidžių vyšnaičių. Vėliau, jau užaugęs, Vytukas visada regėdavo avilių peizažą pavasarį, kuomet vyšnios žydėdavo ir aviliai būdavo tarsi apsnigti žaliame fone, o bitės dūgzdavo aplinkui ir juodu su seneliu sėdėdavo prie šulinio ant suoliuko ir šnekėdavosi. Vytuką erzindavo bitės. Vaikui atrodė, kad jos piktos ir gudriai stengiasi jam caktelti. Jis vis jas baidydavo ir plodavo delniukais, kad skristų šalin. Tik vieną vaikas žinojo - šiukštu nebuvo galima užmušti bitės. Vieną kartą prie durų staktos viena įkyruolė slampinėjo nežinia ko ir Vytukas ją šiurkščiai sprigtu paskatino keliauti kur sau. Oi, kaip pyko tada senelis... Visą dieną nešnekėjo.
Visi aplinkui Šeštokų kaime žinojo Vytuko senelį ir gerbė. O gerbė, nes bitės tik pas gerus, tik pas kultūringus žmones gyvena.
Šeštokuose buvo upelis, kur visi vaikai rinkdavosi ir žaisdavo. Upelis buvo seklus ir jį nesunkiai būdavo galima pereiti, net nereikėdavo plaukti. Didesni vaikai ir vėžius ten gaudydavo. Vieną dieną Vytukas ir keli jo draugai sėdejo žolėje ir kramtė smilgas. Paputęs vėjas atnešdavo šieno kvapą, o vaikai atsigulę nugaromis žiūrėdavo į dangų ir vis baidydavo kokį vorą, užklydusį ant bato ar rankovės.
- O jeigu upelis būtų gilesnis mes galėtume jame ir plaukti, kaip kad tėčiai plaukia. – pasiūlė Martynas.
- Ką tu čia pezi. Tiek lietaus nėra, kad prilytų.
- O ir iš namų vandens tiek neprinešim. Per toli, išliesim viską iki čia... - toliau samprotavo Vilius. Vytukas pradėjo juoktis ir vaikai minutę nebekalbėjo.
- Bet... O jeigu mes užtvanką padarysim?
- Kaip tai užtvanką? – dabar galvą pakėlė ir atsisėdo jau ir Vytukas. Lyg ir susidomėjo.
- Nagi, vieną pusę, į kurią upelio srovė teka, užtvenksim ir viskas. Ir tada viduryje kur maudomės vandens prisikaups! – visai užtikrintas toliau porino Martynas. Vaikai susijuokė ir dabar visi mąstė, kaip čia yra.
- O kaip mes užtvenksim?
- Nagi... O mes su lentom! Mediena tvirta, vandens nepraleis juk! – jau visai didžiuojasi savim Martynas, kad net atsistojo kaip ponas, kad visi ne tik girdėtų, bet ir matytų.
Vienbalsiai buvo nuspręsta, kad lentų eis atnešti kiekvienas po vieną ir vaikai išsiskirstė vykdyti šios dienos misijos. Visi jautėsi baisiausiai didelį darbą einą daryti.
Šalia sodo buvo malkinė, kur senelis kapodavo malkas. Buvo ir ąžuolinių ir beržinių lentelių... Vytukas žinojo, kad jų negalima imti – senelis neleidžia, mat brangios. Vytukas tykiai atitypeno iki malkinės, pasišvilpaudamas apsidairė ar nieks nemato ir žaibiškai smuko vidun. Vikriai paėmė vieną ąžuolinę lentelę, tada pagalvojo, kad jei paims dvi – prilygs netgi Martynui. Visi po vieną, o mat jis netgi dvi! Ir jau besiruošiant iškilmingai iškeliauti iš malkinės su savo pavogtu lobiu, pasimaišė velnio nešta bitė. Vaikas skubėdamas susierzino ir ranka, kad jau pliaukštels jai, bet bitė tik pasinaudojo, kad jis nepataikė ir kad žnybė jam į ranką! Kad būtų vyresnis gal ir nusikeiktų, bet dabar tik akys paraudo ir jau verks, bet prisiminė, kad čia jis dabar įsilaužėliu žaidžia ir spruko atgal į kiemą, kaip su rykšte gavęs.
Kai vakare grįžo rado senelį ant lazdelės pasirėmusį prie šulinio.
- Vytuk, ar tu čia dingęs buvai? Ar prisėsi šalia? – šypsojosi senelis ramia šypsena, o jo pilkos akys buvo švelnios ir geros - Ką seneliui papasakosi?
- Ogi, seneli, man šiandien tavo bitė pikta įkando, o tu sakei jos geros. Žiūrėk kaip raudona dabar ir skauda. - jau skundėsi Vytukas, bet senelis tik nusijuokė, nusišypsojo ir ramiai kalbėjo toliau.
- Argi? Gal ką vogei, Vytuk? Bitės geriem žmonėm nekanda. Bičių neapgausi.
Susigūžė Vytukas. Pradėjo kojom tabaluoti, nagus krapšyti, galvą nuleido. Argi senelis žino? Matė? Ech, neee... Juk apsidairė prieš tai. Nieko nebuvo. Nieks nematė.
- Ne, seneli, ne! Čia jos ant manęs visada pyksta, kad su jumis būnu. Pavydi man. – su pykčiu nusiskundė anūkas, o senelis tik vėl nusijuokė ir paglostė jam galvelę.
- Kad šitaip sakai, tai eime valgyt. Geras anūkas mano, nevogtų nieko, matyt bitės jau mano visai paseno...
Dabar Vytautas nusišypsojo prisiminęs. Ak, ir kaip jis nesuprato, kad senelis tada viską matė... Ir nebarė, ir tėvam nesakė, tik paglostė. Kaip jam gėda dabar būtų prieš senelį, kaip jis norėtų dabar atsiprašyt. Deja.
Aviliai dar stovi. Bet stovi tik todėl, kad senelė išnešt neleidžia. Tėvas jau seniai norėjo išgabent juos, nes bičių nebėr kaip ir... Bet ne, senelė sako prie avilių vis senelis ateina, kai niekas nemato. Jei avilių nebus – senelis jau ir tyliai sugryžt nebenorės.
Vytukas senelei tyliai dėkojo. Jis irgi taip galvojo.
O jam dabar taip norėtųsi prie senelio kapo daug daug saldžių gėlių atnešt, kad bitės nektarą užuostų ir atskristų. Tada visi tikrai žinotų, kad čia jo senelis atgulęs, nes bitės tik gerus žmones myli. Tokius, kaip jo senelis.
Lietus vis dar žaidžia ir siaučia visuose Šeštokuose. Vytautas susikiša rankas į kišenes, atsidūsta ir vis dar žiūri pro langą į sodą. Griaudėja. Senelis mėgdavo griaustinį... O Vytautas žiūri ir iškyla jam vizija, kaip nuo vyšnių krinta balti žiedai ant šviesiai mėlynų avilių, visur pilna senelės prisodintų gėlių, kvepia pieva, o senelis ramiai pasiramsčiuodamas prieina prie avilių ir perbraukia juos ranka, atsisuka ir liūdnai nusišypso...