Mergaitė, kuri mylėjo Angelą.

Eidama link to ežero gilaus, braukdama savo trapiais ir kažkodėl šiltais pirštais per šlapią žolę prisimenu tiek daug. Galbūt nesvarbių dalykų, bet man labai brangių. Meilė – tai vieškelis į saulė, išgrįstais aštriais deimantais, kuriuo mes turime pereiti basi ir vieni.
Mergaitė tamsiais šilkiniais plaukais buvo laiminga, nes turėjo tiek daug svajonių. Daugelis jų jau išsipildė. Bet pačią slapčiausią, savo didžiausią svajonę ji laikė giliai širdyje. Ji bijojo, kad ta svajonė gali neišsipildyti. Ji tai slėpė, nes bijojo, kad jos širdis gali sudužti į tūkstančius smulkių dalelių. Ji netikėjo, kad yra angelų ir ji klydo. Mergaitė įsimylėjo Angelą. Ji norėjo užlipti ant stogo ir rėkti visiems, kaip myli Jį. Rėkti, kol nebegalės. Rėkti, kol visi išgirs. Mergaitė žiūrėdavo pro langą į jį paslapčia, ir tikėjo, kad galbūt, kadanors jos svajonė išsipildys. Manote, tai kvaila? Tikriausiai, bet juk tai meilė 
Mergaitės didžiausiui džiaugsmui jos svajonė priartėjo prie išsipildymo, jos draugė supažindino mergaitę su Angelu. Jie bendravo labai daug laiko. Kuo toliau, tuo labiau mergaitei Angelas patiko vis labiau. Ji pamilo Jį visa savo širdimi. Jis tapo mergaitės geriausiu draugu, o vėliau galbūt ir daugiau? Jie vis daugiau laiko praleisdavo kartu, dviese. Šalia vienas kito. Mergaitė gyveno, kaip pasakoje  Ir tikėjo, kad ištiesų visos svajonės išsipildo.
Ir vieną vakarą prie ežero. Vakarą, kurio mergaitė nepamirš visą savo likusį gyvenimą. Jie abu sėdėjo šalia vienas kito. Mergaitė jautė jo kvėpavimą, net jo šilumą. Jie buvo laimingi. Mergaitė visai nejausdama pradėjo rašyti ant švelnios žolės. Angelas atsisuko į ją, pamatė ją rašant žolėjė savo vardą. Angelas pažiūrėjo į jos nepaprastai gilias, žalias akis, ir savo lengvais pirštais ant tos pačios žolės šalia savo vardo nubraižė širdį. Mergaitė apsiverkė. Iš džiaugsmo? Galbūt. Tada ji suprato – jos didžiausia svajonė pildosi! Ir išsigando, kad gali jos netekti. Ji bijojo prarasti savo Angelą. Tą naktį jie praleido kartu. Jie skaičiavo žvaigždes, kalbėjo, stebėjo dangų. Angelas ieškojo mergaitės akyse nors mažo lašelio, nors dalelės, kuri nemylėtų jo. Nerado. Mergaitė jį beprotiškai mylėjo.
Tikriausiai viskas buvo per nelyg gerai. Kaip pasakoje. O juk ne visos pasakos baigiasi laimingai.
Bet atėjo diena, kai pamačiau Tave stotyje, ji taip pat buvo šalia. Tu bučiavai, ir apkabinai ją. Tu stovėjei ten toks laimingas. Ir tada Tu pamatei mano veidą, aš pamačiau Tavo akis... Tu bėgai paskui mane, rėkdamas, tai ne tiesa! Tu matei mano ašaras riedančias skruostu. Kaip galėjei taip pasielgti su mano meile? Aš tik mačiau šešėlį jos, kur seniau buvau aš. Nieko tikro, nieko daugiau. Tik mano akys pilnos pykčio ir skausmo tiek daug. Tu sakei ji tik draugė, jūs tik atsisveikinot. Angele, aš jau viską supratau, aš žinau Tavo melą ir draugai man pasakojo daugiau, daugiau apie ją, daugiau apie Tave.
Eidama link to ežero gilaus, braukdama savo trapiais ir kažkodėl šiltais pirštais per šlapią žolę prisimenu tiek daug. Bet dabar tai jau nebesvarbu. Leidžiu savo kojoms eiti ten kur geriau. Tolumoje, gilumoje. Net nestabtelėjus einu toliau, į gilumą. Jaučiu vandens alsavimą šalia savo veido. Darosi vis sunkiau, bet geriau. Jau matau tą baltą šviesą, apie kurią tiek daug kalbėjo. Nebegirdžiu ir nebematau jau nieko, tik šviesų, skaidrų vandenį jaučiu. Ir paskutinį kartą įkvepiu giliai ir leidžiu savo kūnui keliauti, kur tikriausiai bus daug geriau...